Baltoji Ugnis (BAIGTA)

12 | Tikroji prigimtis 2

Šiandien padariau daug klaidų. Jei dabar būčiau karo lauke ir imčiau taip neatsakingai dvejoti – tapčiau priešininko auka. Lengvas grobis medžiotojui.

Ant rankų pakėlęs Liusijos kūną skubėjau grįžti atgal į pilį, kurioje manęs jau laukė išsigandusių žmonių minią ir nesibaigianti eilė kritusių karių ir civilių. Nors ir ėjau iškelta galva, nustatęs rimtą, abejingą veidą, tačiau širdis sakė visai ką kitą. Viduje kenčiau nežmonišką netekties skausmą, kurio nejaučiau net žuvus tėvams. Šiandien netekau ne tik Liusės, bet ir dalies savęs, kurią nežinojau ar kada pavyks susigrąžinti.

Vidinis Tamsos rūmų kiemas prie sodo perpildytas susirinkusių žmonių. Eidamas pro juos stengiausi niekam nežiūrėti į akis. Troškau čia ir dabar užsimerkti, pradingti iš šio žiauraus pasaulio ir niekada daugiau neįkelti kojos į šią pragaro skylę. Vietą, kurioje praradau tiek daug, nors atidaviau save visą. Jei tik būčiau žinojęs, kas šiandien įvyks. Jei tik galėčiau kažką pakeisti. Jei... Dabar jau beprasmiška apie tai galvoti.

- Ačiū, kad susirinkote, - ištariau paguldydamas sesers kūną šalia kitų garbingai mirusių žmonių. Kai kurie atpažinę princesę ėmė tarpusavyje šnibždėtis, jog mirė dar vienas karališkosios šeimos narys. Stengiausi sugalvoti ir pasakyti kažką įkvepiančio, protingo, tačiau žodžiai strigo nė neištarti. – Noriu padėkoti visiems kas drąsiai kovėsi už savo karalystę, savo namus.

Pajutęs nelauktą kito žmogaus prisilietimą nutilau. Šalia manęs atsistojo mano tėvo buvęs geras draugas ir patarėjas Džonsonas, kuris dabar taip pat gelbėjo ir mane. Vyras linktelėjo nebyliai sakydamas, kad palaikys ir padės man. Tačiau mano pečiai ėmė svirti net nuo vyro padėtos rankos. Tai kaip turėjau susitvarkyti su tuo? Tai aš sėdėjau prie karalystės vairo. Aš vairavau ją. Priešais mane niekas nestovėjo ir neaiškino ką daryti. Kaip po galais turėčiau žinoti kur sukti?

Gerbiau Džonsoną už tai, kad liko net ir pačiais sunkiausiais laikais, kurie ir vėl kartojosi. Vyras man atstojo antrąjį tėvą, tačiau jo dažnai nemačiau dėl įvairių reikalų kitoje karalystės pusėje. Ir būtent šią, atrodo, vieną linksmiausių dienų metuose jis atvyko mūsų aplankyti, bet viskas ką rado – galutinai sugriuvusią galingąją Darknesų giminę. Nors abejoju ar likęs vienas jos atstovas galėjo laikyti save galingu, kai tuo tarpu mano sostą mielai užimtų kitos daug didesnės giminės.

- Šie žmonės yra įrodymas, kokie trapus visgi mes esame ir kaip turime branginti savo gyvybes. Liusija, - prisiverčiau tęsti kalbą, tačiau tariant sesers vardą mano balsas užlūžo vėl. Stojo tylą, kurią žūt būt privalėjau nutraukti. Visos akys nukreiptos į mane atrodė, jog išdegins skylę mano kaktoje. – Princesė Liusija mirė gindama, tai ką myli. Ji kovojo už tuos ką brangino, taip kaip ir šie kariai, todėl norėdami tinkamai juos išlydėti į mirties karalystę surengsime tradicines laidotuves. Išlydėjimo ceremonija šiandien vėlai vakare suskambus paskutiniam sostinės varpui.

Turėjau gedėti kartu su visais, tačiau negalėjau nė pažvelgti į tuos liūdnus, skausmo išvagotus veidus. Pirmą kartą pripažinau sau, kad aš bijojau. Bijojau to kas gali įvykti toliau, bijojau nežinomybės.

Netroškau užsidaryti vienas kambaryje. Mintyse sukosi tik vienas vienintelis žodis – kerštas. Kerštas šviesiesiems. Vienintelis dalykas, kurio troškau labiau nei bjaurėjausi savimi.

- Jūsų Didenybe, - prie manęs priėjo pusamžė moteris, o į jos rankas įsikibusi maža mergaitė bailiai pasižiūrėjo į rūstų mano veidą. – Per ataką mirė mano vyras ir mūsų namas sudegė iki pamatų. Artėja naktis ir mes neturime kur apsistoti. Aš nežinau ką mums daryti.

- Galvojate, kad jūs tokia viena? – nesuvaldžiau savo pakelto tono. Nebuvau stiprus ir lapė sakė tiesą. Melo valdovė buvo suknistai teisi. Norėjau nusijuokti iš tokios likimo pamestos ironijos. Visos tos mirtys slėgė daug labiau nei turėtų. – Atsiprašau.

Nebeiškentęs tų visų užjaučiančių žvilgsnių prasibroviau pro susibūrusius žmones patekdamas į rūmus. Tačiau ir čia negalėjau rasti ramybės. Visi kampai man priminė ją. Kur tik sukausi mintyse iškildavo prisiminimai. Išgyvenau viską dar kartą. Juodi rūbai, mirusiųjų portretai apdengti tamsiais audiniais, ašaros. Kaip tik šiuo metu buvo nukabinamas Liusijos paveikslas. Kodėl likimas toks negailestingas?

Pro šalį einantis jaunasis sargybinis stabtelėjo norėdamaa man kažką pasakyti, tačiau tamsioji mano pusė paėmė viršų ir sugriebęs vaikinui už kaklo stumtelėjau jį prie sienos. Jaučiau venose kunkuliuojančią galią. Atrodė, kad galėjau išskersti ištisus miestus. Tačiau nekaltas jaunuolis nėra šviesusis. Ką po velnių galvoju darantis? Mano pirštai staigiai atsilaisvino. Pasimetęs žvalgiausi po koridorių negalėdamas patikėti, kad norėjau jį nužudyti. Jog ruošiausi tai padaryti.

Vaikinas nubėgo koridoriumi kuo toliau nuo manęs ir mano beprotystės. Nekaltinčiau jo, jei dabar pat išeitų iš darbo.

- Jūsų Didenybe, - prie manęs prisistatė Orsonas ir nusilenkė. – Nenorėčiau Jūsų trukdyti, tačiau mes sugavome ir į požemius uždarėme likusį gyvą šviesiųjų karį.

- Ačiū, tai būtent tai ko ir man reikėjo, - klastingai šyptelėjau ir tiesiu taikymu patraukiau link įkalinimo kamerų.

Įsitikinęs, kad be manęs čia nieko daugiau nebuvo pravėriau sunkias metalo duris, kurios kraupiai sugirgždėjusios sunkiai pasidavė atidaromos. Per amžius ši vieta buvo skirta atlikti bausmes karalystės priešams. Tačiau ją paverčiau asmenine kankinimo vieta. Žiauru, tačiau veiksminga. Jei Liusė apie tai būtų žinojusi, ji būtų manimi stipriai nusivylusi. Galbūt, net būtų bandžiusi sustabdyti. Bet to niekada ir nesužinosiu, nes ji mirė. Dėl šviesiųjų kaltės.

- Ir ką gi mes čia turime? – priėjau prie pirmosios kameros, kurioje sėdėjo vienas iš dienos įvykių kaltininkų. Iš pažiūros jaunas vaikinas atsirėmęs į sieną pažvairavo į mane. Kiek šviesa leido matyti jo šviesi uniforma ištepta tiek juodu, tiek raudonu krauju. Keliose vietose stipriai įplyšusi ir vienoje vietoje matėsi ant rankos esanti tatuiruotė, kuri, mano žiniomis, parodydavo kokią vietą užimi Ugnies rūmuose. – Įtakingas asmuo. Spėju karo vadas?

- Buvęs, - lyg beprotis sukvatojo. – Vis tiek dar nespėjus ateiti rytojui būsiu palaidotas giliai po jūsų sutepta žeme.

- Teisingai, - priėjau dar arčiau. Dabar galėjau jau ryškiai įžvelgti ir jo veidą. Prakirsta lūpa, besiformuojanti mėlynė po akimi, gilią žaizdą prie dešiniosios ausies palikęs kardo rėžis. Šviesūs plaukai sulipę ir sutepti žemėmis. Dar vienas šlykštus žemės kirminas. - Ko jums čia reikia?

- Čia? – nusijuokia tarsi būčiau pasakęs anekdotą. – Nieko. Tiesiog norime nušluoti Mėnulio karalystę ir ją sulyginti su žeme. Esate mūsų pagrindiniai konkurentai atsiimant laisvąsias žemes.

- Laisvąsias žemes? – suklusau. Šį pavadinimą, po daugelio metų, išgirdau pirmą kartą. – Jos priklauso visiems magiškiems padarams. Todėl ir vadinamos laisvosiomis.

- Ir ką tuo nori pasakyti? – nerūpestingai paklausė. Atsikėlęs nuo gulto išlindo iš tamsaus šešėlio prieidamas prie grotų. Rankomis apglėbęs šaltą metalą prisispaudė prie jo. – Mums nerūpi, kas ten gyvena. Laisvosiomis jos vadinamos ne be reikalo. Ir mes jas nugvelbsime tiesiai jums iš panosių.

- Nepavyks, - pasakiau užtikrintai. Išsitraukęs ginklą nesitepliojau ir šoviau vaikinui tiesiai į krūtinę, kurioje paskutinius dūžius atliko didybės, blogio ir galios siekimo užteršta širdis. Nors nebuvau niekuo geresnis, tačiau neleisiu mirti nekaltiems padarams, besislepiantiems šešėliuose dėl savo prigimties.