Kitas Pasaulis

22 skyrius

Stengiausi atrodyti lyg prisidirbusi paauglė, bet bandanti išsisukti iš situacijos. Burmistras tylėjo kartais sučepsėdamas, Jodingeris, rodos, palaikė mano pusę, tik Prostasijaus negalėjau suprasti. Jis žiūrėjo į mane šaltai. Ne į kaip niekuo dėtą, netinkamu laiku atsidūrusią liudininkę. Kokia ir turėjau būti.

-Viskas gerai,- vėl nuramino Jodingeris.- Galbūt galėtum papasakoti, ką matei? Ar tai buvo kažkas panašaus į žemėlapį? Figūros ar koks tekstas?

Jaučiau, kaip mane išpila šaltas prakaitas. Jie tikriausiai žinojo, ko ieškojo Smitas, tik norėjo būti užtikrinti. Arba jie numanė, ką jis galėjo rasti.

Prisiminiau, kaip iš kolonos pasirodė holograma. Šviesos ruožai suformavo mėnulį ir galiausiai visą salą bei po ja esantį kranitą. Jei pasakysiu, kad Smitas man tai parodė, šie vyrai supras, ko iš tiesų siekia jaunasis Žynys.

-Sala,- skubiai išpyškinau tarsi nusimesdama nuo širdies akmenį.- Kai Smitas aktyvavo tą mechanizmą, pasirodė holograminė sala. Ir viskas. Tai buvo be galo gražu. O tada pasirodė Edonas.

Mane nuliejo dar viena karščio banga. Nebesuvokiau, ar mano širdis vis dar plaka. Žvilgtelėjau į vaikiną. Jis mane lyg ir užstojo. Tad galbūt nepasakojo tiesos, kiek Smitas yra pažengęs portalo ieškojime.

-O išėjimas?- prabilo burmistras. Jis buvo taip prisimerkęs, kad atrodė, jog tą laiką, kol tylėjo, miegojo.- Žinau, kad vis dar nepasidavei jo ieškoti. Nori grįžti namo labiau už viską. Jaunasis Žynys apie tai juk užsiminė. Ar prašei jo pagalbos?

Burmistras, rodos, nustojo kvėpuoti ir pasilenkė arčiau stalo. Nurijau seiles. Norėjau pasukti galvą į Edoną, bet, laimei, mano kaklas buvo pernelyg suvaržytas, kad tai padaryčiau.

-Taip...- pralemenau.- Bet jis niekuo negalėjo man padėti.

To užteko. Burmistras linktelėjo. Jis labiau pramerkė akis.

-Smitas labai smalsus jaunas vyrukas,- tarė jis.- Ir juo mes labai didžiuojamės. Tačiau yra ribos, kurias peržengus, gali kilti pasekmių. Nenorime, kad per jas nukentėtų mūsų jaunasis Žynys bei, žinoma, tu, Sine.- Burmistras atsistojo. Jis sudėjo rankas ant savo pilvo.- Gali eiti. Jeigu reikės pagalbos, kils klausimų, kurių nežinosi kieno klausti, eik tiesiai pas mane.

Senukas aiškiai parodė, kad esu nebereikalinga, tačiau žengiau žingsnį priekin atkreipdama visų dėmesį.

-Ar...- susiėmiau.- Ar Smitui viskas gerai? Jis nenorėjo nieko blogo, tuo labiau nusižengti taisyklėms. Juk tą raktą galėjo duoti ir pats Žynys.

-Pagal tvarką už nusižengimus privalome paskirti bausmę,- ramiai paaiškino Jodingeris neleisdamas pirmam įsiterpti Prostasijui.- Kol kas aiškinamės situaciją, todėl Smitas šiuo metu vienutėje. Bet nesijaudink, tai ne kalėjimas, jis turi visus patogumus,- šiltai šyptelėjo vyras.- Tiesiog norime jį stebėti.

Nejučia mano žvilgsnis susidūrė su Prostasijumi. Jo pilkos šaltos akys buvo įsmeigtos tiesiai į mane. Jis manimi nepasitikėjo. Kaip ir aš juo.

-Jūs laisvi, viskas,- paragino burmistras lyg jam būtų atsibodusi ši kvota.- Ruoškitės Kapitonų ceremonijai. Nagi.

Edonas stumtelėjo mane, kad pajudėčiau. Suvaržytais judesiais nuėjau link išėjimo. Tik mums išėjus laukan apsisukau užtverdama vaikinui kelią.

-Kaip tu galėjai?- rėžiau prikišdama arčiau veidą.- Juk jis tavo draugas. Nežinia, ką jie jam padarys. Nejau nieko nežadi imtis?

-Raminkis,- šaltai mestelėjo Edonas.- Aš neišdaviau nei tavęs, nei Smito. Mažiausiai į tai noriu veltis. Tikriausiai suveikė kokia apsaugos sistema, apie kurią niekas nežino. O Jodingeris man pirmasis pranešė.

Beviltiškai papurčiau galvą.

-Tai akivaizdu! Jie kažką slepia. O dabar iškvos Smitą ir jam galas.

-Šneki nesąmones,- suraukė kaktą Edonas. Tada atsiduso.- Nesikišk į tai. Nuo pat pradžių turėjai liautis. Kaip ir Smitas. Jis tikrai peržengė ribas.

Nerimastingai suraukusi kaktą žvelgiau į Edoną. Norėjau jį papurtyti. Norėjau jam pasakyti, kad mano tėvas čia, kad išėjimas yra, ir kad tarp mūsų yra išdavikas. Blogas žmogus su blogais kėslais. Tačiau bijojau, jog jis manęs nesiklausys.

-Tu kažką žinai. Todėl ir laikaisi saugaus atstumo. Prašau pasakyk, privalau viską suvokti.

Edonas sukandęs dantis papurtė galvą.

-Deja. Norėčiau ir aš žinoti,- tyliai pratarė jis.- Jau ilgą laiką tai mano namai. Tu to nesupranti.

Taip, tikriausiai nesupratau, kaip galima būti atsimerkusiam ir nieko nematyti.

-Aš turiu eiti,- numykė Edonas leisdamas suvokti, kad pas Hatę turėsiu grįžti viena.- Man reikia ruoštis ceremonijai.

Vaikinas nuėjo palikęs mane vieną. Tačiau šį kartą nenorėjau likti viena. Buvau pavargusi nuo nuolatinio slapstymosi ir gyvenimo baimėje. Ši sala, dimensinis pasaulis galbūt ir nebuvo mano namai. Bet čia buvo žmonės, kurie šioje vietoje atrado šeimą. O tarp jų buvau ir aš.