Kitas Pasaulis

18 skyrius

Patikėjau Smitu. Tai buvo logiška. Visgi nors ir turėdama pagrindą nusiraminti, negalėjau visiškai atsipalaiduoti. Naktinis apsilankymas bibliotekoje - man tai buvo tiesiog neįprasta.

Kaip ir tikėjausi palipome į viršutinį aukštą - Senąjį skyrių, kurį jau buvau aplankiusi. Čia taip pat automatiškai įsijungė aukštai esantys žibintai. Nekantriai laukiau, ką man parodys Smitas, kuo sugebės nustebinti. Vyliausi, kad jo rastos žinios bus pribloškiantis atradimas ir aš pagaliau rasiu išėjimą iš šio pasaulio.

Stebėjau, kaip Smitas prieina prie mechanizuotos auksinės kolonos. Pamaniau, kad vaikinas pasinaudos paieškai skirtu kompiuteriu, tačiau, mano nuostabai, jis įkišo mažą raktelį į tam skirtą angą, kurios anksčiau nebuvau pastebėjusi.

-Turi leidimą?- kilstelėjau antakius, prisiminusi Hatės žodžius, kad tik aukštą rangą turintys žmonės gali prieiti prie šios kolonos duomenų. Smitas dar tebuvo jaunesnysis Žynys.

Vaikinas žvilgtelėjo į mane sumirksėdamas.

-Ne, ne visai,- susimėtė jis. Tuomet pakreipė lūpas.- Prieigą pasiskolinau iš savo mokytojo.

Nuostabu. Kai jau maniau galėsianti nusiraminti, pasirodo, mes tikrai brovėmės ten, kur draudžiama.

-Viskas bus gerai, Sine Dyn,- džiugiau tarė Smitas.- Dariau tai jau ne kartą. Žynys, kuriam priklauso raktas, jau labai senas. Jis net nepasigestų prieigos. O naktį bibliotekos apsaugos sistema silpnesnė.

Atsidusau papurtydama galvą. Jei mane pagaus čia pabėgusią nuo savo globėjo ir dar su keistuoliu jaunuoju Žyniu, galiu nebesitikėti išvysti dienos šviesą. Jei ne burmistras, tai Edonas pasirūpins, kad niekada neišeičiau iš savo celės.

-Tai pasakok apie išėjimą,- paraginau Smitą. Tikrai geriau būtų paskubėti.

Vaikinas giliai įkvėpė. Raktelis vis dar buvo spynoje, bet Smitas jo kol kas nepasuko, kas, spėjau, turėjo aktyvuoti koloną.

-Žyniai yra atsakingi už kranito išgavimą bei mėnulio energijos panaudojimą,- pradėjo Smitas.- Kai tik tapau Žyniu, pradėjau domėtis atvykėliais ir portalu. Iš tiesų ne aš vienas buvau toks smalsus. Kiti taip pat norėjo rasti priežastį, kodėl atsiveria portalai ir ar tai susiję su laikais, kai valdė Jagai. Mūsų pasaulio istorijoje įrašyta, kad jie grobė turtus iš dimensinio pasaulio, tačiau tai nėra patvirtinta, kadangi toks faktas galėtų daug ką pakeisti. Pavyzdžiui, kad Pasaulį sukūrė Atvykėliai, o ne gamtos stichijos, kurias sukėlė mėnulio pasirodymas. Na, taip, gamtos stichijos iššaukė salų susiformavimą, bet pirmųjų žmonių atsiradimas mums vis dar mįslė.

Mano galvoje tarsi nušvito. Nagi, žinoma. Mano ir šis pasaulis yra vienoje visatoje. Tik nežinia, kuris pasaulis susiformavo pirmiausia ir kuriame užgimė gyvybė.

-Grįžtant prie kranito,- tęsė Smitas nueidamas prie knygų lentynos. Jis neilgai paieškojęs ištraukė reikiamą knygą žydru viršeliu.- Jis yra natūralus Pasaulio gamtos išteklius. Panašiai kaip tavo pasaulyje deimantai ar anglis. Tik šis akmuo palaiko salų sandaros pusiausvyrą.

Netrukus Smitas atvertęs knygą pakišo po ekranu, kuris anksčiau man padėjo perskaityti užkoduotą knygų tekstą. Netrukus man prieš nosį iškilo holograminis kranito piešinys. Jis buvo panašus į baltą kristalą, tai reiškia, kad kranitas buvo įvairių formų, o viduje švytėjo melsva šviesa.

-Kranitą kasdavome iš uolų, esančių tolimesnėse negyvenamose salose. Iš pradžių kranitas po mėnulio pasirodymo vėl atsirasdavo, bet kuo daugiau jo imdavome, tuo jo ištekliai mažėjo. Dar pirmieji Žyniai buvo atradę, kad kranitas apsaugo mus nuo potvynių ir juodųjų skylių, kurios galėjo bet ką įtraukti už dimensijos ribų. Šiuos reiškinius sukeldavo mėnulis. Galiausiai norėdami apsaugoti kranitą nustojome jį kasti ir pradėjome kurti jo kopijas. Degalai naudojami laivams ir visa elektra aprūpinanti mūsų pasaulį yra iš kranito konsistencijos, tačiau tai nėra grynas energijos akmuo.