"Ice, Fire & Desire" (N.H.) LTU BAIGTA

-95-

Azalea pov.

Praėjo maždaug 5 dienos po mano vaistų leidimo, o aš niekaip vis tiek neįkalbinau Niall eit kartu su manim į vestuves, o jos jau ir taip greitai. Nesuprantu, kaip Kian su Vanessa spės viską suruošt, nors, kai pinigų jie turi, tai gal ir įmanoma. Vestuvės šį šeštadienį, o aš jau nusižiūrėjau kelias sukneles, kurias važiuosiu šiandien pasimatuot darkart ir išsirinksiu kažkurią vieną. Bandžiau ir tebebandau Niall kiekvieną dieną įtikint eit kartu su manim ten, bet jis piestu stoja. Kartais aš jo tikrai nesuprantu, o jis pastarosiom dienom kažkoks keistas ir įsitempęs.

Horan šiandien turėjo reikalų, o aš nesigilau kokių, nes nenoriu būt jam prielipa. Manau, mes turim ir atskirai kažkiek praleist laiko ir pabūt su savais draugais, tad suknelės eisiu pirkt su Hazel, kuri irgi eis į vestuves. Dabar neįsivaizduoju su kuo teks man eit į vestuves. Būsiu tik, kaip svečias, bet vis tiek palyda neprošal būtų, o ir man pačiai linksmiau būtų. Hazel, kiek jau kalbėjau su ja, eis su John, su kuriuo kaip ir dabar jau draugauja. Džiaugiuosi dėl jos ir jų santykių.

- Tu kur? – paklausė manęs blondinas, kai aš jau vos neišėjau iš buto.

Kažkaip mes dabar ne itin sutariam, kaip ankščiau. Ankščiau jis visko manęs klausdavo, o dabar toks vaizdas, kad jam neberūpi, kur aš eisiu ar ką darysiu. Nejaugi aš jam tik laikinas noras ir užgaida buvau? Jis mane paturėjo, o dabar, kai jam atsibodau, jis į mane dėmesio net beveik nekreipia. Ar galėjo mūsų jausmai vienas kitam išblėsti ir atvėsti? Kur dingo ta aistra ir ugnis tarp mudviejų? Nenoriu jo prarasti...

- Taigi sakiau, kad eisiu susitikt su Hazel. – leptelėjau, pažiūrėjusi į jį.

- Gerai. Grįžk iki vakaro tik. – sumurmėjo, nieko normaliai taip ir nepasakydamas. Kodėl iki vakaro?

- O kas vakare? – pasmalsavau.

- Nieko. – truktelėjo pečiais vaikinas.

Nesupratau nieko. Kažkaip nebesuprantu jo. Jis keistas kažkoks paskutinėm dienom. Tikiuos vakare jis man nepasakys, kokios blogos žinios ar kažko panašaus. Bijau, kad Niall nesugalvotų manęs mest. Aš jį myliu visa širdimi, o prarasti jo nenoriu, nes jis man per brangus. Vienintelis, kuris mane supranta šiuo metu. Su Hazel susitikom prekybos centre ir pradėjom suknelių paiešką.

- Žinai, svarbiausia neatrodyt geriau negu Vanessa ir viskas. – pasakė rudaplaukė, ieškodama tinkamos suknelės parduotuvėj.

- Taip, nes paskui ji rėks, kad sugriovėm jos šventę ir bla bla bla. – nusijuokiau, kai laikiau rausvą suknelę.

- Tu ją matuosies? – parodė su smiliumi į mano laikomą suknę mergina.

- Man ji patinka.

- Tu rimtai nori pūstos? – pažiūrėjo atidžiai į mane. – Nes atrodys, kad eini į vaikų šventę. Čia gi vestuvės, Aza!

- Nu, bet ne mano tai, koks skirtumas. – numojau ranka. - Aš iki šiol nesuvokiu, kaip jie viską suspės suruošt.

- Tai man bent jau atrodo, kad Kian viską ruošt iš seniau jau yra pradėjęs tik nesakė nieko Vanessa'i ir nepasipiršo. – truktelėjo pečiais Hazel, o aš pakabinau atgal tą rausvą, pūstą suknelę. – Ir čia nieko gero daugiau nėra, tad einam į kitą parduotuvę. – ištarė ji ir tempėsi mane į kitą pardę, paėmusi mane už alkūnės.

Galiausiai mes abi išsirinkom sukneles, tad, manau, su jomis atrodysim gražiai, bet ne per gražiai. Neturėtume užgožt nuotakos ir pamergių, nes mes pakviestos tik kaip svečiai. Išties, net nenorėjau būt Vanessa'os pamergė, nes ji per daug reikalautų visko.

- O tu su plaukais kažką darysi? – paklausė manęs mergina, kai mane ji vežė iki buto.

- Nežinau... Kažkaip apie juos dar nepagalvojau, o man dar iš namų reikia batus pasiimt ir pažiūrėt, kurie tiks prie tos suknelės. – pavarčiau akis, nes man vis tiek teks žengt pro namų slenkstį, bet tikrai užtaikysiu momentą, kai tėvų nebus.

- Smagu bus tau. – tarė sarkastiškai mergina, vairuodama mašiną.

- Žinau. – atsidusau. – Tai Rosie paskambinsiu ir paklausiu, kada tėvų nebus namie.

- Va, čia protinga mintis.

- Žinau. – šyptelėjau su pošla šypsena. – Nežadu su jais kalbėtis ir klausyt jų įtikinimų, kad grįžčiau namo. To nebus niekad! – surėkiau, o Hazel nusijuokė.

Galiausiai mes abi atsisveikinom ir aš lipau neskubėdama į 4 aukštą. Susiradau raktus savo tašiuke ir atsirakinau duris. Vos įėjus vidun, mane pasitiko kažkoks keistai išsišiepęs Niall. Ir ką jis sugalvojo šįkart? Kažkaip turiu blogą nuojautą... Jis arba vėl pridirbo kažko arba neįsivaizduoju. Gal prigėrė?

- Nežiūrėk taip į mane, nes man jau baisu darosi. Kažkas nutiko? – paklausiau ir padėjau raktus ant spintelės, o tada šalia ir savo tašę bei maišą su suknele.

- Nieko, nieko. – greit pasakė Horan ir dingo iš koridoriaus. Kažkoks jis keistas. Per keistas. – Ir nenusirenk! – surėkė, kai aš jau norėjau nusiaut savo batus, tad atsidusau ir stovėjau, nieko nedarydama. Ką jis sugalvojo šįkart? – Einam. – jau persirengęs, sugrįžo pas mane į koridorių.

- Rimtai, Niall? Aš ką tik grįžau. – suverkšlenau ir išėjau iš namų, nes jis mane išstūmė pro duris, kad net nieko pasiimt nespėjau.

- Nepurkštauk. – subarė, lipdamas šalia manęs. – Tau patiks.

- Aha, čia man mankšta ir sportas laipiot pirmyn ir atgal? – paklausiau, kai mes išėjom iš laiptinės.

- Neinkšk, nes aš galiu persigalvot dėl kai ko. – paslaptingai ištarė, o aš įtartinai į jį pažiūrėjau. Ką jis slepia nuo manęs?

Niall man atidarė savo mašinos dureles, kai mes įėjom į garažą, o aš ir toliau spoksojau į jį keistai ir įtartinai. Čia viskas per įtartina. Jis elgėsi šiomis dienomis keistai, mes mažiau bendraujam, o dabar man dar kažkas turi patikt, bet net įsivaizduot negaliu kas. Kadangi stovėjau užsigalvojus apie tai ką Niall sugalvojo, jis man su ranka parodė, kad sėsčiau į automobilį, tad įsėdau.

Mes kažkur važiavom ir gan ilgai, bet aš nesigilinau kur, nes mano mintys buvo tik vienur: kas man turėtų patikt ir, kas Niall pasidarė. Aš jo nekamantinėjau, nes žinau, kad taip jį užknisu su savo klausimais. Tad sėdėjau rami ir klausiau grojančios muzikos. Mašina sustojo, tad aš smalsiai pažvelgiau į savo vaikiną, kuris tik leptelėjo kažką panašaus į 'lipam', tad atsisegiau mašinos diržą ir išlipau. Apsidairiau aplink.

Kažkokia nematyta vieta, bet tikiuos, kad viskas bus gerai, o ne Niall nesugalvos, kokios nesąmonės ar netikėtumų. Vaikinas priėjo prie manęs ir, paėmęs mane už rankos, sunėrė mūsų pirštus tarpusavyje, tad kiek nurimau, kai galėjau jausti tai. Bet vis tiek mane gąsdina tokie paslaptingi dalykai. Blondinas pradėjo mane kažkur vestis neskubėdamas, tad sekiau jam iš paskos ir dairiausi aplink. Nepažįstu šios vietos ir esu čia turbūt pirmąkart gyvenime.

- Ar tu drebi? – paklausė, kai eidamas atsisuko į mane. – Jaučiu, kad tavo ranka visa dreba. Tau šalta?

- Gal..? – pati atrodė, kad savęs paklausiau, nors man net nebuvo šalta, o drebu todėl, kad nežinau, ką mes veiksim.

- Ar tu bijai? – sustojo vaikinas ir pilnai atsisuko į mane.

- Bijau ko? – paklausiau susiraukusi tiksliau. Nežinau, ko jis manęs klausia ar bijau. Tamsos? Ar ko?

- Pavyzdžiui, ar bijai manęs, Azalea? – jis ištarė tai ir taip atidžiai žiūrėjo į mano akis, kad net turėjau nusukt žvilgsnį dėl tokio didelio dėmesio.

- Aš tavęs... – pradėjau, bet nutilau, o Niall pakėlė antakį, žiūrėdamas į mane ir toliau. – Aš tavęs nebijau, nes žinau, kad nieko negalėtum man padaryt, taip?

- Aš tikrai negalėčiau skriaust savo merginos. – šyptelėjo, o man viduje palengvėjo.

Viskas per paslaptinga, tiesa? xd Kaip dalytė?!