"Ice, Fire & Desire" (N.H.) LTU BAIGTA

-46-

- Niall, kitąkart nepalik gėlių ant lovos, nes susibadžiau ranką. – nusijuokiau prie pat jo lūpų, o tada jas švelniai pabučiavau. – Bet ačiūū! – nutęsiau it vaikas.

- Kitąkart įteiksiu. – mirktelėjo, kas privertė mane nusijuokti. - Tu nebepyksti? Tikiuos važiuosi kartu į Prancūziją su manim? Ir kam tą rožę kartu pasiėmei? – parodė į gėlę, kurią laikiau rankoj.

- Ei, ramiau, nes aš nespėju atsakyt į viską! – sukikenau. – Man patiko ji, tad ir pasiėmiau kartu. O be to aš dabar su ja užbadysiu tave. – pašmaikštavau, o Niall pavartė akis su šypsena.

- O aš tave užkutensiu. – su pedo smile'u žiūrėjo į mane, o mano skruostai pradėjo degt.

- Niall, aš vis dar pykstu. – pareiškiau ir pamirksėjau savo akytėm.

- Nagi, nepyk! – suzyzė. – Ir vis tiek važiuojam į Prancūziją, gerai?

- Nežinau... – nutęsiau.

- Aza, nebandyk mano kantrybės. – nukilino mane.

- Mama mane nu-dės. – paskutinį žodį pasakiau skiemenim.

- O tėvas? – paklausė.

- Leistų, turbūt. – truktelėjau pečiais, o Niall patraukė rankas nuo mano liemens, tad aš irgi atsikabinau nuo jo.

- Tai va, prašyk jo. – leptelėjo, pažvelgdamas į mane.

Mes pradėjo lėtai kažkur eiti, bet blondinas paėmė mano laisvą ranką, kurioje nebuvo rožės, ir sunėrė mūsų rankų pirštus tarpusavyje. Aš miriau viduje milijoną kartų turbūt. Tai taip tobula...

- Pažiūrėsim.

- Ne pažiūrėsim, o ryt dediesi daiktus, nes poryt išskrendam. – komandavo man blondinas.

- Tu visad šitiek komanduoji? Tuomet nesistebiu, kodėl tu 'Reva'os kapitonas.

- Tu nežinai, kas vyksta to metu... – nutęsė su pošla šypsena, o aš kuo puikiausiai pagavau apie ką čia jis.

- Tiesiog patylėk! – surėkiau ir užsidengiau su savo delnais skruostus, nes jie pradėjo degt, kaip koks laužas.

- Mažute, negi tu gėdijiesi? – paklausė, primesdamas labai nustebusį.

- Einam! – surėkiau, kai patraukiau delnus nuo veido, ir paspartinau žingsnį.

Girdėjau, kaip Niall žvengė. Galėtų jis nuskrist į kosmosą su savo juoku... Pailsėt galėčiau tuomet nuo jo, jo nesąmonių ir idiotiško šaipymosi. Mėlynakis manęs daugiau nebeerzino, tad dar pakenčiau jį. Vaikinas mane užsitempė ant kažkokio nei tai kalno, nei ten suprasiu ant ko, bet ta vieta buvo nuostabi, nes matėsi visas miestas prieš akis.

Lauke jau buvo tamsu, tad miesto šviesos atrodė nuostabiai. Žiopsojau į miestą stovėdama, o Niall stovėjo man už nugaros. Pajaučiau, kaip vaikino lūpos paliečia švelniai mano kaklo odą, tad akis užmerkiau iš malonumo. Ši vieta ir mudu du... Buvo tobula akimirka, kurių mano gyvenime ir taip labai reta. Horan rankos atsirado ant mano liemens ir jis mane šitaip prisitraukė dar arčiau savęs.

Mano nugara rėmėsi į jo krūtinę. Dar po kelių paliktų bučinių ant mano kaklo, vaikinas atrėmė savo smakrą man į petį. Man rūpi viskas, kas susiję su juo... Jis... Jis priverčia mane jaustis kitaip, su juo absoliučiai viskas kitaip. Bet man rūpi, kodėl jis toks būna tik su manim? Man smalsu sužinot kiekvieną smulkmeną apie jį ir jo jausmus.

- Niall? – sušnabždėjau ir lėtai apsisukau į vaikiną.

- Kas, Aza? – jo akys sukontaktavo su manosiomis.

- Pabūk su manimi atviras. – paprašiau su viltimi.

Noriu jam papasakoti tiek daug dalykų, netgi išdrįsčiau pasakyt apie savo praeitį... Didžiausią gyvenimo paslaptį, tikrąjį amžių, bet bijau, kad tai pasakiusi paprasčiausi jį prarasčiau. O aš to nenoriu, nes be jo mano dienos ne tokios... Man įdomu, ar aš jam rūpiu? Išprotėsiu nežinodama, ką jis galvoja apie mane.

- Nori atvirų pokalbių valandėlės? – smalsiai paklausė, žiūrėdamas ir toliau į mano akis.

Taip, nes noriu sužinot viską apie tave ir bučiuotis. Bučiuotis taip karštai... Tai tikrai skamba idiotiškai. Kokia aš netikusi esu, kad net nesugebu jam garsiai pasakyt savo minčių apie jį. Galbūt mūsų mintys sutaptų..? Bet čia didelis 'galbūt', nes Niall nieko nejaučia merginoms. Arba tik taip teigia melagis. Nesuprasi.

- Aš noriu tavęs paklaust kai ko. – lemenau kažką.

- Pavyzdžiui? – pakėlęs antakį, pažvelgė į mane.

- Aš bijau, kad tu supyksi... – tyliai ištariau, o mano akys nubėgo kažkur žemėn.

- Mažute, aš nepyksiu tavęs...

- Žinau, kad užpyksi. – pareiškiau.

- O tu išmėgink mane. – derėjosi. Kaušas.

- Išmėgint ką? – nutęsiau su pošla šypsena.

Tadam! Skelkit, ką manot ;) Ačiū!