"Ice, Fire & Desire" (N.H.) LTU BAIGTA

-16-

- Eik! Pirmyn! – surėkė dar vaikinas, bet aš paignoravau tai ir tiesiog ėjau į priešingą pusę negu jis buvo.

Nesiruošiu čia sėdėt ir apsimetinėt, kad nieko nevyksta. Tegu susikiša jis tas savo varžybas, nes ir aš turiu savo charakterį ir principus. Kadangi, net neįsivaizduoju kur esu, teko gaudyt taksą gatvėj. Pasisekė, kad bent tokie čia važiuoja. Per 20 minučių atsidūriau visa nepatenkinta namie ir nieko matyt net nenorėjau. Pasiėmiau pinigus iš namų ir grįžusi sumokėjau taksistui. Uždariau duris ir nusiaviau batus. Nuotaika ir ši diena buvo sugadinta.

- Aza, jau grįžai? O neturėjai būt varžybose? – išlindo iš svetainės Rosie.

- Nenoriu apie tai kalbėt. – subambėjau ir su pokerface'u kabarojausi viršun į savo kambarį.

- Sakiau, kad jis tik skaudina merginas. – kalbėjo auklė, eidamas man iš paskos.

- Žinau. – sumurmėjau ir, atsidariusi kambario duris, iškart su visais drabužiais griuvau į lovą.

- Neimk į galvą. Jis toks yra jau seniai. – guodė mane Rosie.

- Nekenčiu jo. – atsidusau. – Ir prašau palik mane vieną. – paprašiau, tad girdėjau, kaip mano kambario durys užsidarė.

~ ~ ~ Kitą dieną ~ ~ ~

Girdėjau naktį, kaip tas idiotas parsivilko su garsiausiais trenksmais ir rėkavimais. Taip, gi jis mis tobulybė. Iš triukšmo, kuris sklido spėju jo komanda ir vėl laimėjo. Jie kada nors prakišt gali, kad nors vieną naktį išsimiegot galėčiau?

Sėdėjau kambary užsidarius duris ir užsileidus garsiai muziką. Šiandien pas mane muzikos klausimo diena. Rosie šiandien nebuvo pas mus, nes jai nedarbo diena, tad neturėjau su kuo pakalbėt normaliai.

- Aza, aš išeinu. – įlindo mama į mano kambarį.

Keista, kad nepasibeldė, nes visad tai daro. Turbūt skuba į savo saloną prižiūrėt darbuotojų.

- O tavęs vienos palikt nenoriu, nes mačiau, kad vakar prastai atrodei, tad pakviečiau, kai ką pas tave...

Dieve, ne! Nenoriu sėdėt čia su kažkuo. Noriu būt viena ir klausyt savo suknistos muzikos visą dieną!

- Ką? Aš gerai jaučiuosi ir nieko man nėr- – pradėjau giedot savo visus žodžius, bet mama mane pertraukė:

- Per vėlu. Nepražūk. – šyptelėjo ir išėjo iš kambario.

Gerai, klausimas, ką ji pas mane atgrūdo, ir kas sutiko sėdėt su manim visą dieną? Išjungiau muziką, kad viską girdėčiau, kad vyksta apačioje. Dar net palikau praviras duris. Girdėjau, kad kažkas atėjo, o mama išėjo, nes išgirdau, kaip iš mūsų kiemo išvažiavo mašina.

Ir su kuo ji mane paliko? Jaučiu reik vilktis žemyn iki virtuvės ir pažiūrėt. Tipenau laiptais žemyn ir nulipusi pamačiau tikrai ne tą asmenį, su kuriuo norėčiau sėdėt. Už ką?! Pavarčiau akis ir ėjau savais keliais iki virtuvės. O kadangi norint nueit iki virtuvės reik praeit svetainę, matysiu tą idiotą.

Taip... Mano mylima mamytė paliko mane su Niall. Šlykščiausiu ir blogiausiu kaimynu žemėj bei jaučiu dar po vakar neišsiblaiviusiu. Aš su juo nesiruošiu kalbėt. Prasliūkinau į virtuvę, net nepažvelgdama į jį, sėdintį svetainėj. Blondinas man taip pat nieko nesakė, o tik buvo pakabinęs akis į savo telą. Žinoma, juk jam rašo milijonai merginų.

Atsisėdau ant spintelės ir valgiau sau jogurtą, kurį prieš tai pasiėmiau iš šaldytuvo.

- Aza? – išgirdau.

Tai jau Aza, o ne Azalea? Nieko jam neatsakiau, o ir toliau sau valgiau. Neprivalau čia su juo kalbėt. Ir kodėl mane 18-metę paliko su Niall? Jis tipo afigiena auklė? Kodėl Rosie negalėjo arba Chris?

- O tu čia. Labas. – šyptelėjo man blondinas ir artėjo link manęs.

Tegu susikiša jis tavo šypseną sau į užpakalį. Tylėjau ir tikrai nesiruošiu su juo kalbėt. Ne po vakarykščių įvykių. Tegu dingsta lauk iš mano namų ir juolab virtuvės. Jis stovėjau maždaug per kelis metrus nuo manęs.

- Nekalbėjimo sindromas užpuolė?

- O koks tau skirtumas? – atšoviau ir nušokau nuo spintelės.

Išmečiau indelį ir padėjau šaukštelį plaut į indaplovę. Jaučiau Niall akis nuolat mane stebint. Išsivilkau iš virtuvės ir bildėjau laiptais į savo kambarį. Tik įėjusi pasileidau 'Arctic Monkeys' ir niūniavau jų dainas. Po kelių minučių mano kambario durys šiek tiek prasivėrė. Ko jam čia?

- Aš žinau, kad stovi už durų, tad gali išvis išeit. Aš nepražūsiu ir jaučiuosi gerai. – kalbėjau ir spoksojau į lubas, gulėdama nugara lovoj.

- Aš neišeisiu, tad neatsikratysi. – girdėjau, kaip jis įėjo į mano kambarį ir uždarė duris. Jis užknisa.

Nežinau, kiek tiksliai rašysiu šios istorijos dalių kol kas... Žinau, kad turiu dar begalę idėjų (kada jų neturėjau xd), tad tikrai rašysiu, o šiaip svarstau APIE 100 DALIŲ <3

Be to noriu pasakyt, kad kiekvienas skaitantis žmogeliukas man yra svarbus ;) Noriu, kad mano rašymas Jums patiktų ir nebūtų laiko švaistymas, nes parašyta visiška pieva (žinau, kartais nuvažiuoju į tą pievą), bet noriu, kad įtrauktų bei būtų įdomu laukt kitos dalies ;)

Galit visada man parašyt kažkokių idėjų, norų, minčių, kritikos, nes į viską atsižvelgiu ir viską priimu <3

Nemoku, net apibūdint, ką man reiškia nuėjus pažiūrėt, kiek surenkat tų žvaigždučių (vote) pamatau jų virš 37, tada aš: KAIP TAI ĮMANOMA? :D Tuomet būnu laiminga ir suprantu, kad bent kažką savo gyvenime darau teisingai ;)

Žinoma, nuliūstu, kai nesurenku ten mažai tų žvaigždučių (vote) ir tuomet galvoju, kas su dalim negerai? Ką reiktų pakeist? Įterpt, kad kitos dalies būtų geresnės? :)

Žinau, kad mano rašymas nėra čia žiauriai tobulas (nebandot, neigt xd) Darau, tai kas man patinka ir padeda pratemt nuotaikos kaitas ar užknisantį pasaulį ;) Galbūt niekad netapsiu profesnionali rašytoja, bet man mano rašymas patinka ;) Kartais, net pati perskaitau savo parašytą dalį ir nepatikiu, kad sugebėjau tai parašyt <3

Žodžiu, myl Jumis! <3