"Ice, Fire & Desire" (N.H.) LTU BAIGTA

-5-

- Kokios? Pavyzdžiui, šokt ir staipytis prieš veidrodį? Nors tai atrodė juokingai. – žvengė ir atsisėdo netoli manęs. Mano skruostai kaista. Ir kodėl jis mane matė tada?

- Galbūt gali tai pamiršt? – paprašiau, bet spėju kažko prašyt tokio, kaip jis, yra beviltiška ir jam mano norai, kaip šuniui penkta koja.

- Ne. – juokdamasis kalbėjo, o aš norėjau vožt jam į galvą. Kiek kartų aš jau norėjau jam vožt nuo tos akimirkos, kai pamačiau? – Tai buvo per juokinga.

- Ha... Ha... Ha... – pavarčiau akis. – Galvojau čia atsivilkai, nes vėl kamuolys į mano kiemą atskrido. – subambėjau, išdėstydama savo mintis.

- Ne, šįkart skrido į vartus. – primetė ale labai kietą jis, o aš galvojau pradėsiu žvengt. Išties tai atrodė labai juokingai, bet kažkaip pavyko apsiramint.

- Nu, bet tu klišas vis tiek.

- Mėgsti futbolą? – iš lempos šovė blondinas, tad pažvelgiau į jį.

- Nesu futbolo fanė. – atsakiau ir papurčiau galvą į šalis. – O kodėl klausi?

- Norėjau tave pakviest į varžybas ir įrodyt, kad nesu klišas. – paaiškino.

O tai jau įrodinėt jis čia man kažką nori? Keistuolis kažkoks, rimtai. Aš pažiūrėjau į jį su pakeltu vienu antakiu.

- Žaidžiu komandoj ir ryt svarbios varžybos. – pasakojo užsivedęs.

Jo man žiauriai „įdomu", kad „mirsiu" iš įdomumo. Esu girdėjus kažką apie futbolą, tad išmanau kažkiek, nes mano brolis komandoj žaidė. Tad ūždavo man ir tėvam galvas, kaip ten žaidė, kad vos golo neįkalė ir panašiai. Tai knisdavo. Kaip gerai, kad dabar ramu. Nors pala... Irgi ne, nes turiu kaimyną futbolininką.

- Todėl daug ir treniravausi pastarąsias dienas. – primetė ir vėl labai kietą, o aš neištvėriau ir nusijuokiau.

- Ko? Ko tu čia žvengi? – suraukęs antakius, pažiūrėjo į mane.

- Tu čia atėjai man pasigirt ar kas? Nes žinok čia labai geras komedijų šou būtų. – vis dar žvengdama, kalbėjau ir gaudžiau orą, kad nepadusčiau.

- Prisiprašei! – pareiškė ir staigiai užgulęs pradėjo kutent mano šonus.

- Niall! Mal-dauju! – surėkiau ir pradėjau muistytis ir spardytis, bet kur tau... Stiprus bjaurybė.

- Ko tu maldauji? – su dirty šypsenėle paklausė ir atsitraukė šiek tiek nuo manęs, nustodamas kutent, tad galėjau atsikvėpt.

- Kad nebekutentum. – pagaliau, atgavusi kvapą, sugebėjau pasakyt.

Jis atsitraukė nuo manęs ir vėl atsisėdo normaliai. Tą patį galėjau padaryt ir aš, tad atsikvėpusi ramiai vėl sėdėjau išsidrėbusi. Kvėpuojam...

- Norėčiau tikrai ateit pažiūrėt, koks klišas tu esi, bet ryt niekaip negaliu. – paaiškinau ir šyptelėjau, žiūrėdama į jį.

Joo... Ryt gydytojų diena pas mane. Leis vaistų, tyrimai ir kitas šūdas. Gulėsiu savo lovoj be jėgų visa drebėdama ir išbalusi bei su subadyta ranka. Mintyse pavarčiau akis. Mano gyvenimas mane knisa totaliai.

- Kodėl? – susiraukęs pažiūrėjo į mano akis vaikinas. – Turi vaikiną, kuris niekur tavęs neleidžia? – smalsiai paklausė.

- Jėzau, ne! – surėkiau, o Niall nusijuokė. – Negaliu tiesiog, būsiu užsėmusi.

- Aišku. – sumurmėjo.

- Galbūt kitą kartą? Gi vis vien spėju lošit.

- Galbūt. – mirktelėjo man, o aš pavarčiau akis, kas privertė mėlynakį nusijuokti. – Tai neseniai atsikraustei čia, kad ankščiau tavęs nemačiau?

Ir vėl tas klausimas, į kurį ką žinau ką atsakyt. Neįsivaizduoju, kaip į jį atsakyt. Negi tiesiai šviesiai pasakyt, kad pyst mane prikėlė po 11 metų, nes buvau užšaldyta? Neee... Šito jam žinot nereik, o tai bus ten paskui...

- Am.. – pradėjau, bet užsičiaupiau. – Grįžau tiesiog atgal pas tėvus. – truktelėjau pečiais ir pasakiau.

- Mokeisi kažkur? – paklausė. Ir kodėl jis tiek visko klausia?

- Taip, dabar grįžau. – pakartojau. – Baigiau mokyklą. – pridūriau ir nerviškai nusijuokiau. – O tau kiek metų?

- 20. – nusivaipė.

Taigi jis 2 metais už mane vyresnis. Vis daugiau apie jį sužinau. Suskambo kažkas, tad jis kažką ištraukė iš odinės striukės kišenės. Pasirodo ten buvo tas prakąstas obuolys. Tai tipo jie labai madoj?

- Žinai, man reiktų eit. – žiūrėdamas į tą daiktą, leptelėjo. – Ryt varžybos, o dar turiu reikalų. – pakilo nuo sofos, tad ir aš padariau tą patį. Priėjom prie lauko durų, kai aš vilkausi jam iš paskos.

- Tai gerų varžybų ryt. – šyptelėjau. Kažką pasakyt jam tai reikėjo. Pravėriau duris.

- Man sėkmės nereikia, mažute. – mirktelėjo man Niall ir apsisukęs išėjo.

Uždariau duris ir jas užrakinau. Nėra jis toks blogas ir netgi simpatiškas... KĄ?!

O gal, davai, palikit man žodelių, kad pakeltumėt nuotaiką, kurios ir taip nėr???