Baltoji Ugnis (BAIGTA)

5 | Dar viena paslaptis

Stengdamasi sukelti kuo mažiau triukšmo lėtai išlipau iš gulto. Nors vis dar svaigo galva viską nustūmiau į šalį pasiruošdama gynybai. Atstačiau rankas į priekį, kaip buvau išmokyta reikalui esant gintis naudojant vien jėgą. Šiek tiek didžiavausi savimi, jog nebuvau jau tokia beviltiška ir dar kažką prisiminiau.

Žmogaus figūrai pakilus nuo kėdės ir priartėjus arčiau manęs neapskaičiavusi savo jėgų staigiai ištiesiau kumštį trenkdama į tai kas manau esant silueto veidu. Įsibrovėlis garsiai suaimanavo. Greitai apčiuopomis bandžiau rasti elektros jungiklį, bet tai greičiau padarė kažkas, kam ką tik stipriai užvožiau. Ar bent jau taip įsivaizdavau padariusi.

Vos šviesai nušvietus patalpą aiktelėjau. Priešais mane stovėjo, atrodo, tas pats vaikinas, kuris vakar teiravosi ar man viskas gerai. Ranka jis spaudė savo nosį, bandydamas sustabdyti kraujavimą. Velnias. Na, bent jau prieš beginklį vaikiną apsiginti galėsiu.

- Aš labai, labai atsiprašau. Pamaniau, kad tu esi koks užpuolikas, - mėginau beviltiškai teisintis.

Pripuoliau prie jo aklai tiesdama pirmą pasitaikiusį audinio gabalėlį, kai netyčia užkliuvusi už ne vietoje paliktos dėžės griuvau tiesiai ant nepažįstamojo. Vaikinas garsiai suvaitojo, kai nevykėliškai bandydama išlaikyti pusiausvyrą antrą kartą kliudžiau jo nosį. Velniop mane ir mano nerangumą. Tu tikra nevėkšla, Nestija.

- Iš kur pas tokią smulkutę merginą tiek jėgos? - bandė juokauti tamsiaplaukis.

Tačiau aš neturėjau nuotaikos kvailiems juokeliams, kai vos prieš akimirką sugebėjau taip apsijuokti prieš ką tik sutiktą žmogų. Esu vaikščiojanti gyva bėda.

- Aš tikrai atsiprašau! - suvokusi, kad stovėjau per daug arti ir vėl galėjau kažko pridirbti staigiai, per kelis žingsnius, žengtelėjau arčiau suverstos lovos. - Kokia gėda. Atsiprašau!

- Ei! Viskas gerai. Kraujas jau nebebėga, - atitraukęs nuo savo veido servetėlę nusijuokė. – Žinai, nesu pratęs gauti į kailį nuo merginos. Atrodo viskam būna primas kartas.

Tyliai numykiau kažką panašaus į pritarimą ir nedrąsiai pažvelgiau į savo gelbėtoją. Vaikinas viptelelėjo pastebėjęs mano žvilgsnį. Tačiau tokia kreiva šypsenėlė nepasirodė pašaipi ar nedraugiška. Atvirkščiai, kaip tik prislopino kambaryje tvyrojusią įtampą.

- Kodėl čia sėdėjai? – įsidrąsinusi po trumpos tylos prabilau pirmoji.

Vaikinas suraukė kaktą ir prisimerkė. Rodės, mano klausimas jį kiek sutrikdė. Rudomis akimis spigino tiesiai į mane.

- Nesuprask klaidingai, tačiau nepažįstamieji šiaip sau nesėdi per naktį ir nelaukia, kol žmogus, kurį matai pirmą kartą, pabus, - skubau taisyti padėtį. – Na tiksliau antrą kartą. Tikriausiai.

Smalsumo vedama žvilgtelėjau į ant sienos kabantį laikrodį, patvirtindama savo ankstesnį spėjimą, jog jau po vidurnakčio.

- Esu būsimas medicinos studijų studentas, tad pasisiūliau padėti gydytojai. Kažkur mieste įvyko baisi avarija. Kaip tik keliavau į darbą, kai netoliese pamačiau, kad nubėgai į skersgatvį. Norėjau įsitikinti ar tau viskas gerai. Tik nesuprast visko klaidingai. Nesu koks maniakas ar persekiotojas, - prunkštelėjo. – Tiesiog netyčia užmigau šalia tavo lovos.

Vaikinas kalbėjo taip, tai tarsi būtų jam įprastas dalykas. Pas mus karalystėje rūpintis dėl svetimų žmonių yra mažų mažiausiai keista. Visi kovoja už save dėl vietos po saule. Galbūt tai ir skambėjo per daug žiauriai, tačiau tokiame jau pasaulyje gimiau. Žmonės linkę žiūrėti vien tik savų reikalų.

- Ir kodėl turėčiau tavimi pasitikėti? - sukryžiavau rankas ties krūtine ir plačiai išsišiepiau, tarsi būčiau pasakiusi ausinę frazę, kuri turėjo visus išmušti iš vėžių. Taip ir jaučiausi, kol nepažįstamasis nesugalvojo nusijuokti.

- Neturėtum, - pusę lupų šyptelėjo vaikinas. – Bet tavo nualpimas nėra medicininis atvejis. Priskirčiau jį prie magijos padarinių. Ar paskutiniu metu perspaudei save praktikuodama magiją?

- Ką? – sutrikusi įsistebeilijau į nepažįstamojo akis. Tik dabar pastebėjau, jog šios turi gražų medaus atspalvį. Akimirką leidau sau pasvarstyti ar jis galėtų būti žemės ar ugnies valdytojas. – Tu manai, kad aš esu ragana?

Nežinau kodėl, tačiau šiek tiek įsižeidžiau. Nejaugi neatrodau, kaip žmogus nusipelnęs savo nuosavo galios šaltinio?

- Tavo pakabutis priklauso būtent joms. Nežinau, kam valdytojui reikėtų tokio nuodingo papuošalo. Ir dar nelabai skoningo. Susipykai su stiliumi?

- Atsiprašau? – žagtelėjau. – Kuo tau užkliuvo mano stilius? Aš esu ugnies valdytoja. Per greitai darai išvadas, vaikine. Iš kur tiek daug žinai?

- Domėjausi. Tavo amuletas nėra paprasta sapnų gaudyklė, kaip nieko suprantantis žmogus pamanytų, - pradėjo aiškinti jis. Nors jo žodžiai supykdė mane, mat nuskambėjo tarsi grubus įžeidimas mano senelei , o kartu ir man, tačiau sučiaupusi lūpas kantriai laukiau kol nepažįstamasis tęs. - Jis tavo rūšiai, tiksliau, ugnies valdytojams yra labai pavojingas, jei dėvimas netinkamai.

- Ką turi omenyje? - suraukiau kaktą it būčiau išgirdusi pačią didžiausią nesąmonę. Net draugystė tarp manęs ir elemento pasirodė daug realesnė nei žodžiai palikę vaikino lūpas.

- Nesu didelis įvairių akmenų ekspertas, tačiau šis tikrai priklauso ne ugnies valdytojams.

Kas jis toks manosi esąs, kad gali čia dabar pradėti aiškinti visokį mėšlą? Mano senelė buvo apsiskaičiusi ir puikiai žinojo, ką davė man. Ir joks išstypęs nesubrendėlis nevaidins žinąs daugiau nei yra iš tiesų.

- Bet aš ir nesu įprasta valdytoja, - viptelėjau.

Pirmą kartą gyvenime radau tinkamą progą pasigirti, jog valdau ne kažkokią įprastą raudonąją ugnį, o baltąją. Užmerkusi akis giliai įkvėpiau ir iškvėpiau orą. Pakartojau šį pratimą kelis kartus. Jaučiau, kaip viskas aplink mane nutilo. Stengiausi iš minčių išmesti viską, kas trukdė susikaupti, trumpam užmiršti apie košmarus, keistą naują gebėjimą, amuletą, užpuolimą. Likau tik aš ir elementas.

Pajaučiau kaip mano ranką apgaubė šilta liepsnelė. Atmerkiau akis. Balta lyg sniegas ugnis iš tikro degė ir man tikrai pavyko ją iškviesti. Išsišiepiau lyg būčiau gavusi saldainį. Bent kartą mokyklos pamokose išgirsta informacija tapo naudinga ir praktiška. Šiek tiek.

Akies krašteliu žvilgtelėjau į nepažįstamąjį norėdama pamatyti jo reakciją, tačiau vaikinas tam neskyrė pernelyg daug dėmesio. Nusivylusi, jog tamsiaplaukio toks reginys nė kiek nesužavėjo, mat baltąją ugnį galima išvysti tik senovinių knygų paveikslėliuose, sugniaužiau delną užgesindama liepsną.

- Na tuomet tai reiškia, kad susitiksime dar kartą. Šiąnakt dar pailsėk čia. Tavo globėjai jau informuoti, tad gali dėl nieko nesijaudinti.

Akimirką dar patrypčiojęs vietoje vaikinas išspaudė nedidelį šypsnį ir palinkėjęs geros nakties dingo už palatos durų nakties tamsumoje.

Minutę palūkuriavau ir aš. Svarsčiau ką jis turi omenyje sakydamas, jog dar pasimatysime. Ar galėjau juo pasitikėti? Mintyse it bičių avilyje ėmė ir vėl dūgzti gausybė klausimų, bet juos visgi nugali miego trūkumas. Iš galvos išmečiau visus pabėgimo planus. Neįsivaizdavau, kodėl, bet persigalvojau. Rodos, jaunatis šią naktį mane paveikė kitaip nei visada.