Baltoji Ugnis (BAIGTA)

1 | Kraujo ugnis

Žinojau, kad tai dėl jų kaltės viena taiki karalystė skilo į dvi, atskyrusi elementų valdytojus (tokius, kaip aš, galinčius sukurti ugnį, vandenį ir kitus elementus) ir apdovanotuosius, gavusius įvairų galių, tokių kaip telekinezė, milžiniška galia, minčių kontroliavimas ir daug kitų. Labai nesidomėjau istorija, apsiribojau ties tuo, ką girdėjau mokykloje. Ir šitokio priminimo pakako, kad dar labiau stengčiausi atlikti tą nelemtą kovos pratimą. Atsirado noras prakeikti tą visą karą, dėl kurio dabar turėjau kankintis šiame stadione. 

Sostinėje jau leidosi saulė. Artėjo vakaras, o tai reiškė ir šios pragariškos treniruotės pabaigą. Nors stadione buvo įrengta aukščiausio lygio apšvietimo sistema, gatvės arčiau mano namų stokojo tos šviesos. Išpaikintiems Šviesos karalystės kilmingiesiems nerūpėjo, kad galėjo žūti vienas kitas valdytojas. Svarbiausia, jog patys būtų saugūs už savo rūmų sienų, atskirti nuo visų paprastų žmonių problemų ir likusio pasaulio. Kaip patogu.

Nerangiai man judant rankose suvirpėjo baltosios ugnies liepsnelė grasindama, jog bet kurią minutę užges. Kiekvieną kartą bandydama suvaldyti šį neprijaukintą elementą susidurdavau su didžiuliais sunkumais. Čia aš buvau vienintelė tokį turinti. Ši raudonosios ugnies atšaka, nėra natūralus elementas, kokiais gali pasigirti visi likusieji. Prieš tūkstantį, o gal ir daugiau metų, kas dabar pasakys, kada tiksliai viskas įvyko, grynakraujės raganos Efijos per klaidą sukūrė baltąją ugnį princesei, pirmajai šviesiųjų karalienei. Todėl visi tikėjosi iš manęs kažko daugiau nei iš tiesų galėjau. Gi raganos buvo vienos galingiausių būtybių visose karalystėse, todėl kiti manė, kad turėčiau būti stipresnė nei įprasti valdytojai. Tad nuo tos dienos, kai tik įžengiau pro mokyklos duris, tapau visų varžove. Nežinau, džiaugiausi ar liūdėjau nepateisinusi jų lūkesčių.

Akimirką užmerkusi akis įkvėpiau didelį gurkšnį oro ir dar kartą pašaukiau savo ugnį. Norėdama susidraugauti su elementu turėjau pati tapti draugiškesnė. Kaip tai padaryti? Velniai težino. Kiekvienam elementui būdavo skirtingai.

Po kelių sekundžių, kurios, rodės, tuoj pavirs į kankinančias valandas, mano rankas apgaubė žymiai didesnės ir įspūdingesnės liepsnos. Jos odos nedegino, tik maloniai šildė ir kiek kuteno. Žinoma, kitų elementų valdytojams ši liepsna buvo labai pavojinga. Įsisiautėjusi ugnis galėjo griauti, žudyti ir kelti sumaištį.

Ilgai nelaukusi mečiau savo kumštį į priekį pati šiek tiek pakrypdama į šoną. Viskas ir vėl vyko ne taip kaip turėjo. Atsidūrusi ant vienos kojos nerangiai susvirduliavau vos išlaikydama pusiausvyrą. Vienas, du, trys. Mintyse suskambo taktas. Aplinkoje nesigirdėjo jokios muzikos, tačiau aš nemokėjau nei šokti, nei kautis. 

Norėjau čia ir dabar kristi ant žolės ir kokią vieną kitą valandą pagulėti. O po to padegti visą stadioną, kad daugiau niekada gyvenime man nereikėtų matyti šios vietos.

- Nestija, susikaupk! – kiek suirzusi šūktelėjo trenerė. Manau, šiai moteriai buvau tikras galvos skausmas. – Smogdama kiek labiau tūptelėk, - pratęsė mokytoja.

Lengviau pasakyti nei padaryti. Nepatikliai žvilgtelėjau į aplink ranką apsivijusius ugnies liežuvius, kurie man priminė apie jau keturis metus ramybės neduodantį sapną. Deganti raudonosios ugnies liepsna naikino viską ką palietė, o aš įstrigusi vaizdinyje be garso šaukiau. Sapnuoti nebuvo normalu tarp elementų valdytojų. Kodėl? Neįsivaizdavau jokio logiško paaiškinimo. Kažkodėl niekam kitam nekilo toks klausimas ir aš su savo mokyklinės kortelės suteikiama prieiga prie bibliotekos, nieko joje neradau. Atrodė, jog daugelis net nežinojo apie tokį dalyką, kaip sapnai.

Įkvėpusi oro eilinį kartą bandau išvalyti savo galvą nuo nereikalingų minčių, tačiau mano stropiai planuotą antrąjį puolimą sutrukdo netikėtai tiesiai į mano veidą atskridusi vandens srovė. Išmušta iš vėžių skaudžiai šleptelėjau ant žolės.