***
-Dukrelę, ar tu to tikrai nori?- paklausė mama.
-Taip,-tvirtai atsakiau.
-Gerai, stardantizuoti testai bus po savaitės. Kaip tik po atostogų,- nusišypsojo.
-Ačiū, mam,- šyptelėjau. Ji teigiamaj linktelėjo, ir išėjo iš kambario.
Likusią dieną, neturėjau ką veikti. Pabandžiau atrasti savo senų daiktų, kurie buvo sudėti į mano didžiulę spintą.
Pradėjau knaisiotis.
Radau daug ko. Jojo, senų riedlenčių ratukus, Su Andži rudenį pirktą riedlentę, ir......nuotrauką su Niall. Pačią pirmą dieną padarytą, kai mes susipažinom.
"2014.10.03 myliu šią padielką :*"
Jaučiau, kad ašaros tuo kris ant mano kelių. Taip ir nutiko. Pažvelgiau pro langą. Baltas dangus, lyjo, o tuo labiau, keisti prisiminimai.
Atsistojau, rankoje tebelaikydama nuotrauką. Priėjusi prie lango, nuotrauką atrėmiau į gan purvinoką langą.
"Ar tu dar su manimi?"
Dieve, aš galima sakyti viską praradau.
---
-Mam, aš einu pasivaikščioti,- atsakiau. Nieko neišgirdau. Pasiėmusi telefoną, ausinukus ir raktus, dingau iš namų. Ausinukus įsikišau į ausis.
Pagal skambančios dainos ritmą, žingsniavau, ir ėjau, ten kur mane kojos nešė. Pirmiau nuėjau iki parko. Kur šiandien buvau.
Sunkios metalinės durys, kurias teko gan ilgai stumti, sunkiai girgždėjo. Galiausiai atsiradau ant seno asfalto. Rankas įsikišusi į striukę, nes šaltokas vėjelis papūtė.
Pradėjau aplinkui žvalgytis. Čia galima sakyti, įvyko geriausi mano gyvenimo atsiminimai. O dabar, čia nieko neliko. Tiesiogine ta žodžio prasme, niekas daugiau čia nebesilankė prieš du mėnesius. Pasirodo, čia kaškada bus naujas miškas.
Bevaikštant aplink rampas, radau kaškada nupiešta Niall širdute, ant kurios buvo parašytas mano vardas. Priliečiau tuos įbrėžimus. Prisiminimai sugrįžo su griausmu.
-ginta
