Markas tempėsi mane už rankos, o aš kaip visada nežinau kur, o dabar dar ir nedrąsu klausinėti. Jis atrodė piktas ir vis dairėsi į visas puses.
-Velnias...-sumurmėjo jis ir pradėjo eiti dar greičiau.
Aš jau bėgau ristele, nes jo kojos buvo ilgesnės nei mano, todėl man buvo sunku suspėti. Šis vis greitėjo tempdamasis mane. Dabar jaučiausi didele našta. Visomis prasmėmis. Kodėl jis nepaliko manęs? Kodėl neišėjo kol miegojau? Argi taip nebūtų buvę lengviau? Galbūt jau laikas pradėti juo visiškai pasitikėti?
Su kiekvienu klausimu mano galvoje mes artėjom prie tikslo. Tai buvo traukinių stotis.
Įžengę pro stiklines duris nuskubėjom prie bilietų kasos.
-Palauk čia,-įsakė Markas, o pats nubėgo į eilės priekį išlikdamas šaltas nepatenkintiems laukiantiesiems.
Ėmiau trypčioti vietoje. Pasirodo jo pokalbis su moterimi už langelio užsitęsė.
Norėjau pakelti galvą ir apsižvalgyti, tačiau neišdrįsau. Juk aš ieškoma... Bet iš šurmulio sprendžiant ši vieta pergrūsta žmonėmis.
-Greičiau,-Markas vėl pagavo mano ranką ir tempė tolyn braudamasis pro žmonių minią.
Sunki rankinė vis slydo nuo peties. Akys raibo nuo po kojomis besimainančių plytelių. Širdis ne vieną kartą bandė iššokti iš krūtinės. Norėjau viską mesti, bet kelio atgal nėra. Bilietai jau nupirkti.
-Šitas!-Užrėkė Markas stengdamasis peršaukti važiuojančių traukinių garsą.
Pakėlusi galvą pastebėjau, kad esame prie geležinkelio, o prieš mus stovi didelis keleivinis traukinys.
Norėjau jį geriau apžiūrėti iš išorės, bet vaikinas mane įsitempė į vidų man nespėjus to padaryti.
Čia vėsiau nei lauke ir yra žymiai mažiau žmonių. Atsisėdom ant minkštų, oda aptrauktų kedžių, vienas prieš kitą.
Vaikinas, kuris visą kelią tampė mane už rankos garsiai atsiduso ir atrėmė galvą į atlošą išsklaidydamas visą susidariusią įtampą.
-Spėjom...
Padėjau juodą rankinę šalia savęs ir sukryžiavau kojas bandydama patogiai įsitaisyti.
Sunkus traukinys ėmė iš lėto puškuoti už lango palikdamas visą chaosą. Norėčiau, kad ir mano dalis chaoso pasiliktų ten. Tiesiog išmesti visas bėdas pro nedidelį liuką ir pasisemti šiek tiek laimės iš mažų dalykų. Juk aš grįšiu.
×Ads by CinemaPlus-3.2c
-Viskas gerai?
-Labai,-šyptelėjau atitraukusi dėmesį nuo lango.-Aš pirmą kartą važiuoju traukiniu.
-Ir nebaisu?-Nusišypsojo jis.
-Aš pabėgau iš namų, manęs ieško policija, o tu manęs klausi ar man baisu važiuoti traukiniu?
-Tyliau, dar kas išgirs,-vaikinas juokdamasis subarė mane.
-Ups!-Užsidengiau rankomis lūpas tarsi galėčiau sugrąžinti žodžius išsilaksčiusius po traukinį.
Pora raukšlėtų senučių atsisuko į mus varstydamos keistais žvilgsniais kol mes tvardėm juoką ir bandėm apsimesti rimti.
-Viskas gerai. Kai jos išlips iš šio traukinio nieko neprisimins.
-Šaaa...-sušnypščiau įspirdama jam į koją.
-Galbūt aš turėčiau surišti tau kojas ir palikti čia?-Šelmiškai pakilnojo antakius.
-Tu neišdrįstum,-sukikenau kai jis suėmė man už čiurnų ir šiek tiek pakėlė jas.
-Kodėl ne?
-Nes turėjau daug progų palikti, bet nepalikai.
-Taip... tu teisi,-jis nusijuokė grąžindamas mano kojas ant žemės.
Išsišiepiau pergalinga šypsena ir vaikiškai iškišau liežuvį.
-Nenori valgyt?-Paklausė ignoruodamas mano veiksmus.
-Ne,-papurčiau galvą.-Bet norėčiau persirengti. Čia yra tualetas ar kažkas panašaus?
-Ten gale.
Pasiėmiau rankinę, į kurią Stela įdėjo rūbų ir nuėjau Marko parodyta kryptimi.
Praėjau keletą miegančių žmonių ir dar keletą tuščių vietų, kol pasiekiau nedideles, bei paprastas duris.
Kambarėlis buvo mažas ir belangis. Jame pastebėjau nedidelį klozetą ir kažką panašaus į kriauklę. Per daug nesižvalgydama iš rankinės ištraukiau švarius, levandomis kvepiančius rūbus.
Greit nusirengiau savo skarmalus, kuriuos nedelsiant išmečiau į šiukšliadėžę.
Apsivilkau Stelos pilkas kelnes, kurios man buvo truputį per daug aptemptos ir labai per ilgos, todėl teko gerokai atsiraituoti jas, bet kai apsiaviau batus tai beveik nesimatė. Paskui nuo žemės pagriebiau tamsiai žalią palaidinę, kurią nedelsiant apsivilkau per galvą.
Nuskenavau save veidrodyje. Palaidinė ant manęs atrodė, lyg maišas. Ne paslaptis, kad Stela yra daugiau nei galva didesnė už mane.
Pasiknaisiau po rankinuką, bet radau tik pilką megztuką ir dailiai susuktus kelis banknotus. Tikiuosi, kad ji tyčia juos čia įdėjo, bet vienaip ar kitaip pinigai keliaus pas Marką, o megztinis atgal į rankinės tamsą.
Prieš išeidama dar rankomis spėjau perbraukti per tamsius plaukus, kurie netvarkingai krito ant pečių ir svyruodama nužingsniavau atgal į vietą.
-Kvieskit gelbėtojus! Olivija skęsta,-Markas iškart pasišaipė iš man per didelių rūbų.
-Dar žodis ir tau tuoj pat gali prireikti medikų.
