Part 1

569 39 2
                                    

 Sakyk, ką dar turėčiau padaryti?

 Argi ne viskas pagaliau pasibaigia, ir gana greitai?

 Sakyk, o tu ką ketini daryti

 Su tuo palaidu ir nuostabiu gyenimu?

                                     Mary Oliver "Vasaros diena"

    Grįžusi iš mokyklos tyliai įsėlinau į savo kambarį, kad nepažadinčiau tėvo. Atsargiai uždariau girgždančias duris ir padėjusi apiplyšusią kuprinę ant kėdės atsiguliau į lovą.

 Ramiai žiūrėjau į dėmėtas lubas, kol ašaros kaupėsi akyse, o vėliau riedėdamos skruostais ir pasiekdavo pagalvę įsigerdavo į ją. Aš neverkiu dėl nieko... Šiandien per paskutinę pamoką, tai yra literatūrą mokytoja visų paklausė: kuo norėtume būti?

 Kai atėjo eilė sakyti man, aš dar nebuvau sugalvojusi tinkamo atsakymo, taigi už mane atsakė viena iš nedraugiškų klasiokių: Olivija bus kaip ir jos motina-prostitutė. Paskutinį žodį ji ištarė tyliau, bet esu įsitikinusi, kad visi tai išgirdo, tačiau mokytoja praleido tai pro ausis, o aš negalėjau atsikirsti, nes mano mama tikrai pardavinėja save kitiems, kad išlaikytų mane ir Tėvą. Nors ji ir dirba, bet uždirba nepakankamai, todėl yra priversta tai daryti..

 Nuriedėjus dar porai sūrių ašarų, nusišluosčiau veidą rankomis ir atsisėdau lovoje atsiremdama į sieną. Sunku... Bet viskas gerai, aš jau pradedu prie to priprasti. Kiekvieną dieną to sulaukiu, tačiau negaliu skųstis dėl patyčių, nes jas patiria daugelis mokinių. Tai pradeda tapti normaliu dalyku. Netgi mokytojai į tai žiūri pro pirštus ir visad teigia, kad mūsų mokykloje vyrauja lygybė. Kurgi ne...

  Kambario tyloje sugurgėjo mano pilvas. Išleidau sunkų atodusį ir išlipau iš lovos. Tyliai sėlinau ant pirštų galiukų, kol pasiekiau virtuvę. Atidariau kadaise buvusį baltą, kaip pienas šaldytuvą, bet jis buvo puštuštis.

  Dvi riekutės batono, kuris jau buvo apipelėjęs, seniai sugedusi uogienė, keletas duonos riekių maišelyje, mažas dešros gabaliukas ir kažkoks neaiškus turinys gėlėtoje lekštėje. Teks laukti mamos, kol ji grįš iš darbo. Ji dirba valytoja fabrike. Grįžta šeštą vakaro. Padaro valgyt, nes kitaip tėvs pasiustų, truputį pailsi ir vėl išeina devintą vakare. Na, o jis, žmogus, kurį turėčiau vadinti tėčiu, bet vis dažniau vadinu Robertu (tikruoju jo vardu).... jis yra girtuoklis, kaip aš švelniai vadinu: žmogus su sugadiu gyvenimu. Turėčiau sakyti: nesvarbu koks jis-aš jį vistiek myliu. Tačiau kam meluoti? Nėra taip, kad aš jo nekęsčiau, bet ir nemyliu. O už ką? Už tai, kad vartosi lovoj per dienų dienas prisiliuobęs pigaus alkoholio? Ne palaukit! O gal už tai, kad sukelia didžiausią skandalą už tai, kad neranda savo mylimo alaus arba garuojančio maisto ant stalo?

 Vėl patyliukais grįžau į savo kambarį ir laukdama grįžtančios mamos pradėjau ruošti namų darbus.

 Mokinuosi neblogai. Stengiuosi kuo geriau, nes ateityje turiu didelių siekių. Nenoriu visą gyvenimą praleisti, kaip mama ar Robertas. Svajoju apie gerai apmokamą darbą, gražius namus, pilną šaldytuvą, o stalčiuje visad rasti sknaus šokolado. 

 Mintimis nukrypus prie maisto dar kartą suurzgė pilvas. Telefone šviečiantys skaičiukai rodė beveik pusę šešių. O taip, turiu telefoną, bet jis labiau primena plytgalį ištrauktą iš senos namo sienos...

 [****]

   Tyloje girdėjosi tik tėvo kiauliškas čepsėjimas. Jis sėdėjo už stalo galo, kaip ir priklauso šeimos galvai. O mes su mama iš stalo šonų, viena prieš kitą.

 Šakute stumdžiau makaronus lėkštėje. Laukiau kada Robertas baigs valgyt ir išgėręs alaus butelį nueis miegoti. Tada galėsiu ramiai pavalgyti, nes man šlykštu klausytis jo žiaumojimo. 

 Mano mama neskubėdama kramtė maistą, žiūrėdama į vieną tašką. Jos juodi plaukai buvo netvarkingai surišti į uodegą. Jie šiek tiek pražilę nuo streso ir per didelio krūvio. Akys pajuodusios nuo makiažo ir nuovargio, lūpos jau išteptos raudonu lūpdažiu. Ji dėvi marškinėlius, kurie išryškina ir sunkiai dengia jos krūtis. Tačiau mama bando slėpti tai po storu megztiniu. 

  [****]

 Nusiprausiau po šalto vandens srove, nusišluosčiusi kūną su nelabai švariu rankšluosčiu ir apsivilkusi ilgą maikutę su didele varle grįžtu į kambarį. Užsikloju kaldra ir stengiuosi užmigti kuo greičiau. 

 Taip ir bėga mano dienos. Vakare vis užmerkiu akis su viltimi išvysti gražesnį rytojų.

Always Or NeverWhere stories live. Discover now