Iš apačios sklinda tylus mamos kūkčiojimas ir Andželikos ramus balsas, kuris bando ją paguosti.
Jau praėjo beveik mėnesi po paskutinio socialinės darbuotojos apsilankymo, todėl ji vėl varsto mūsų girgždančias namo duris. Laikas taip greit bėga, kad aš net nespėju eiti kartu su juo. Dienos keičiasi, savaitės slenka... Viskas mainosi, tik atrodo aš stoviu toje pačioje vietoje.
Andželikos raminančius žodžius vejasi mamos netilstantis verksmas. Bandau kažką išgirsti prispaudusi vieną ausį prie šaltų durų, bet pavyksta išgirsti tik tokius žodžius kaip: viskas bus gerai. Šie žodžiai nereiškia nieko gero.
Po to gėdingo pokalbio su Alina, kuris tada truko neilgiau negu penkias minutes, dvi dienas pratūnojau savo kambaryje. Nesilankiau nei mokykloje, nei lauke. Man reikėjo laiko, kad susitaikyčiau su jos pasakytais žodžiais, ir kad užgytų žaizdos, kurias jie paliko.
Ir galiausiai po tų dviejų dienų viskas ir vėl nusėdo manyje. Visas skausmas, liūdesys, skausmo ašaros ir neviltis.
Į mano kambarį nedrąsiai įėjo moteris, kuri buvo apsivilkusi akį rėžiančias morkos spalvos kelnes. Ji atrodė keistai ir tai jai netiko...
Andželika, kaip ir visada atsisėdo ant tos pačios kėdės ir tik tada prabilo:
-Labas, Olivija. Kaip laikais?
Laikaus? Aš vos pastoviu šiam negailestingam pasauly.
-Laba diena,-priverstinai šyptelėjau ir pasikasiau kaktą.-Viskas gerai.
-Taigi...-moteris apsižvalgė po kambarį ir akimis grįžo prie manęs. -Kaip mokykloje? Ar....
-Viskas gerai,-pertraukiau ją norėdama kuo greičiau užbaigti šią temą, nes prisiminimai apie nevykusį bandymą susirasti draugų vėl grįžta.
-Ne, Olivija. Prašau pasakyk tiesą,-Jos balsas surimtėjo ir maloni šypsena, kuri niekada nesitraukdavo nuo jos veido, išskrido, lyg paukštis atėjus rudeniui.-Vakar lankiausi mokykloje. Direktorė, kad ir nenoriai, tačiau vistiek išklojo apie tai, kad kažkada skundeisi dėl įkyraus mokinių elgesio. Tai gerai, tačiau taip pat sakė, kad pastaruoju metu praleidinėji pamokas. Klausinėjau ir keletą mokinių apie tave, jie sakė, kad dažnai tampi patyčių objektu. Beje apie įvykį su Robertu prieš mėnesį jie taip pat papasakojo. Ar ilgai žadėjai tylėti? Kodėl niekada nesakei?-Ji greitakalbe viską išbėrė nenuleisdama akių nuo manęs.
Susigėdusi nuleidau galvą ir tylėjau. Kaip ir visada.
-Manau, kad vaikų namuose tavęs lauktų geresnis gyvenimas.
Man prireikė laiko įsigilinau ir supratau jos žodžius.
-Jūs dar klausiat kodėl nesakiau?-pašokau iš vietos.
Nebenoriu daugiau tylėti.
-Jeigu visada būčiau sakius tiesą jau seniai būčiau ištremta į vaikų namus! Aš to nenoriu, tačiau kam rūpi?! Visi dengiasi žodžiais "Mes norim, kad tau būtų geriau", bet kaip jūs galit žinoti, jeigu jūs net neįsivaizduojat ką reiškia stovėti mano vietoje.
Išrėkiau jai į veidą viską kas jau seniai miegojo mano širdyje ir stipriai trenkusi durimis išbėgau iš namų. Dar spėjau pamatyti virtuvėje sėdinčios mamos ašarotą veidą.
