Greit apsisukau, kad pamatyčiau vaikiną už savęs. Jau norėjau bėgti iš čia ir niekada nesirodyti, bet kai išvydau besišypsantį vaikiną susigrūdusį rankas į nutrintų džinsų kišenes baimė ir noras pradingti atslūgo.
-Kodėl žiūri į mane, lyg į vaiduoklį?-nusikvatojo vaikinas.
Na, jis iš dalies ir buvo panašus į vaiduoklį. Tačiau tik iš dalies. Jo veido oda buvo išblyškusi, o juodi, kaip anglis plaukai tai dar labiau pabrėžė. Akys rudos, beveik juodos. Jis buvo apsirengęs juodą džemperį ir tamsiai mėlynus, purvinus džinsus.
-Aš Alisos brolis, Markas.-Prisistatė vaikinas ir ištiesė ranką į mane.
-Olivija,-silpnai paspaudžiau jo šiltą ranką, kuri neseniai buvo toje kišenėje.
-Pastebėjau, dažnai čia ateini. Ar aš klystu?
Markas atsisėdo netoli medžio, kurį neseniai skriaudžiau ant pradedančios augti žolės. Jis žvelgė į mane šiek tiek užvertęs galvą ir parodė į vietą šalia savęs. Priėmiau tai kaip kvietimą prisėsti, tą ir padariau.
-Tau nereikia manęs bijoti,-bandė nuraminti mane, nes pastebėjo, kad buvau įsitempusi ir įbedusi akis į savo sportbačius beveik nejudėjau. Nežymiai linktelėjau.
-Taigi, Olivija... Kodėl tu ne mokykloj?-nenustojo klausinėjęs Markas.
-Aš...-nejaukiai atsikrenkščiau, nes balsas netikėti užlūžo.-Aš ką tik iš jos.
-Tada kodėl tu ne namie?
-Nežinau.
Atsakinėjau trumpais atsakymais ir net nežvelgiau į jo pusę. Nesu labai drąsi ar draugiška, neatsiveriu kiekvienam žmogui, kuris gražiai šypsosi. Nes net ir nelojantys šunys kanda.
Girdėjau kaip jis atsidūsta ir išsitiesdamas atsigula ant žolės.
-Tu nemėgsti daug kalbėti tiesa?
Užmečiau akį į Marką. Jis gulėjo sukryžiavęs rankas už galvos ir žiūrėjo į dangų, kuriame kaupėsi lietaus debesys temdydami saulę.
-Aš tiesiog tavęs nepažįstu.
Pasukau galvą į jį. Vaikinas vis dar gulėjo tik dabar žiūrėjo ne į dangų, o į mane. Jis galvodamas pasikasė kaktą ir pasakė:
-Mes susitinkame trečią kartą.
-Ne, tai tik antras.
Pirmas, kai Markas ieškojo Alisos. Antras-dabar.
-Na, taip..-susimąstė.-Pirmą kartą tave mačiau tik aš, nes tu kažko išsigandusi pabėgai.
-O kodėl tu čia ateini?-greit pakeičiau temą. Man šis įvykis nėra labai malonus. Tikiuosi jis nematė kaip tada apvirtau.
Mano klausimas privertė jį atsisėsti. Patylėjęs jis nerūpestingai atsakė:
-Čia ramu.
Jo atsakymas nebuvo labai išsamus, tačiau nuleidau tai.
-Gerai, aš jau turiu eiti,-atsistojau ir nusivaliau kelnes, nors jos ir buvo švarios, nes sėdėjau ant žolės. Tai, lyg keistas įprotis.
-Iki pasimatymo, Olivija!-sušuko jis.
-Iki...-šyptelėjau.
Eidama iš miško ir vėl vos neapvirtau, bet spėjau atsiremti į kažkokį medelį, kurio vos nenulaužiau, nes jis buvo it smilga.
[***]
Po vakarienės, kai Robertas nuėjo miegoti mama greit stryktelėjo nuo kėdės ir nubėgo prie spintelės. Ji šiandien keista. Paprastai ji būna suirzus ir pavargus po sunkios darbo dienos, bet dabar ji atrodė linksma ir trykštanti energija.
Pasiraususi spintelėje moteris atsisuko į mane rankose laikydama susuktą baltą popiergalį. Pasižiūrėjau į ją klausiamu žvilgsniu, bet ji tik padėjo popierių prieš mane ir nenustojo šypsotis.
-Nagi, išvyniok,-paskatino ji.
Išvyniojau popierių. Jame buvo susuktas pakabutis ant kaklo, kurio sidabrinė grandinėlė jau buvo šiek tiek aprūdijusi.
-Tu gal neturi kur pinigų dėti?-pasipiktinau aš.
Mes neturime tiek pinigų, kad galėtume dovanoti vienas kitam dovanas . Ir dar be priežasties.
Ji suraukė antakius.
-Aš jo nepirkau....
-Tik nesakyk, kad pavogei!-prislopintu balsu sušukau, kad neišgirstų tėvas, nes jis neapsidžiaugtų tuo.
-Nusiramink, Olivija...-Nusišypsojo ji ir nuleido akis į pakabutį mano rankose.-Jis turi nuostabią istoriją.
Mano pyktis atslūgo ir staiga apėmė smalsumo jausmas.
-Taip?-pakėliau antakius, paskatindama ją tęsti.
Ji atsisėdo greta manęs ir pradėjo kalbėti:
-Šį pakabutį per karą rado tavo senelės pirmasis vyras. Aplink jį, lyg bitės zvimbė kulkos, o jis stovėjo lauko vidury ir žiūrėjo į ką tik rastą pakabutį. Tada nei viena kulka jo nepalietė. Jis grįžo sveikas ir padovanojo radinį mano motinai. Deja, kitas karas į kurį jis buvo išsiųstas nebuvo palankus jam.-Ji nuleido galvą.-Po metų mano mama susirado kitą vyrą. Tada gimiau aš...
-Ir kas buvo paskui?-paklausiau, kai ji sustojo.
-Kai mirė motina, man buvo tik septyniolika. Aš nusegiau nuo jos šalto kaklo pakabutį žinodama, kad ji iki paskutinio iškvėpimo mylėjo pirmąją meilę. Paėmiau jį tikėdamasi, kad jis padės man rasti kelią į aukštybes, tačiau nors man ir nepasisekė... galbūt pasiseks tau.
Dar kartą užmečiau akį į paukščio sparno formos pakabutį ir tik dabar pastebėjau, kad ant jo buvo dailiai išgraviruoti žodžiai:
KARTAIS BEGALYBĖ TELPA SAUJOJE, O AMŽINYBĖ-VALANDOJE.
