-Tai ką jis tau padarė?-pakartojo ji.
Pasimečiau. Neturėjau jokio atsakymo į jos pateiktą klausimą.
-Nieko. Nesvarbu...-papurčiau galvą.-Ką tu čia veiki? Pasiklydai?-paklausiau.
Mergaitė atsisėdo prieš mane. Prisėdau ant žemės taip pat.
-Aš tik vaikščiojau,-atsakė užvertusi galvą į šakas, kurios dengė žvaigždėtą dangų.
-O tavo tėvai neieško tavęs? Juk dabar tamsu ir...
-Ne,-ji greit nutraukė mane.-Jie išvykę dabar, bet jau greit turėtų grįžti... Galbūt rytoj...-susimąstė ji.
-Hm... O..-Jau norėjau vėl klausti kažko, bet mergaitė tai padarė pirmesnė.
-O ką čia veiki tu?
-Aš irgi tik vaikščiojau,-pacitavau jos žodžius ir nuleidau galvą į sukryžiuotas kojas, kai prisiminiau neperseniausiai nutikusį nemalonų įvykį.
-Aš Alisa,-pasakė mergaitė po tylios pauzės.-Kaip iš filmuko...
Pakėliau akis į ją. Negalėjau įžvelgti jos veido ar emocijų, nes jau buvo gerokai sutemę, bet iš jos vaikiško balselio sprendžiu, kad jai nebuvo baisu.
-Olivija,-menkai šyptelėjau, nors ji ir nemato.-Ar tau nereiktų grįžti namo? Jau gana vėlu.
-Ne!-greit sušuko ji.-Aš dar pasėdėsiu,-iš mergaitės balso jautėsi, kad ji truputį susigėdo dėl tokios savo reakcijos.
Ištiesiau kojas, nes beveik jų nebejaučiau. Mergaitė pradėjo pasakoti istoriją, kaip jos broliukas kažkada bandė nuskinti jai obuolį, bet jam nepavyko ir jis iškrito iš jo. Ji pradėjo garsiai juoktis. Nors ir nebuvo labai juokinga, bet iš mandagumo taip pat sukikenau.
-Alisa!-miško tylą perskrodė vaikino šūksnis.
Baimė, kuri buvo išgaravusi pradėjo vėl grįžti, bet stengiausi nuraminti save. Turbūt tai Alisos artimieji ieško jos. Pati mergaitė sėdėjo sustingusi ir tikriausiai bandė suvokti kas tai galėtų būti.
-Čia turbūt mano broliukas...-greit pašoko ji ir man nespėjus sureaguoti pradėjo šaukti.-Aš čia! Aš čia!
Iš po krūmynų išlindo mergaitės minėtasis broliukas. Tačiau aš jo taip nepavadinčiau... Vaikinas buvo aukštas ir kiek galėjau įmatyti jo plaukai buvo juodi, visai kaip ir viskas aplinkui.
-Po velnių, Alisa! Kur tu buvai!?-susijaudinęs vaikinas vos nešaukė ant mergaitės, tačiau toji nepasimetė, tik ramiai atsakė:
-Aš buvau čia, su Olivija-nekaltai pasiteisino mergaitė.
Pasijaučiau labai nejaukiai, kai vaikinas ėmė spoksoti į mane. Atsistojau ir tyliai sušnabždėjau:
-Labas.
-Labas-Atsakė jis ir nukreipė dėmesį į Alisą.-Kodėl pabėgai iš namų? Skambino Alicija, manė, kad tai aš pasiėmiau tave!-užšaukė jis.
-Tėvai tuoj grįš!-taip pat sušuko ji, bet paskui prislopintu balseliu pridūrė, lyg nenorėdama, kad kas nors išgirstų:
-Ten jie neras manęs...
Vaikinas atsiduso ir atsistojo, nes buvo pritūpęs prie mergaitės, kad būtų jos akių lygyje.
-Gerai, eime. Parvesiu tave namo, kol jie neiškvietė policijos ,-ištarė jis.-O tu? Olivija, tiesa?-kreipėsi į mane.-Pasiklydai? Pareisi namo?
-Taip, man viskas gerai,-greit atsakiau nurydama susikaupusias seiles.
-Iki, Olivija,-šūktelėjo Alisa prieš tai kai jos brolis nusivedė ją už rankos.
-Iki...-sumurmėjau.
Jie pranyko miško tamsoje, palikdami mane stovėti vieną.
Dar kartą užverčiau galvą ir pažvelgiau į žvaigždėmis ištaškuotą dangų prieš palikdama mišką vienumoje...
