Part 7

248 28 3
                                    

Mary Kay Ash yra sakiusi: Pagal aviacijos dėsnius kamanė negali pakilti į orą, tačiau ji to nežino ir vistiek skraido. Manau, jeigu aš nežinočiau, kad negaliu skraidyti dabar tikrai pakilčiau virš debesų ir dar aukščiau. Tačiau aš neskrendu. .. Aš bėgu.

Vos tik baigėsi pamokos išlėkiau iš klasės. Pasileidau bėgti link miško. Kažkodėl jaučiuosi laiminga ir norėjau atsiprašyti Marko, kad vakar buvau nedraugiška.

Po gerų dvidešimties minučių bėgimo, horizonte pasirodė pradedantis sprogti miškas. Pradėjau eiti normaliais žingsniais, kad atgaučiau kvėpavimą. Pirštais apčiuopiau pakabutį, kad įsitikinčiau, kad jis vis dar ant mano kaklo. Vakar vos tik mama baigė pasakojimą iškart jį užsidėjau ir nusprendžiau niekada nenusiimti.

Pasiekiau medį prie, kurio čia visada ateinu, bet čia buvo tylu. Nesimatė nei Marko, nei Alisos. Tik paukščių čiulbesys, kuris jau pradeda tapti įkyriu, skamba po visą mišką.

Numečiau kuprinę ant žemės ir atsisėdau atsiremdama į medį. Turbūt jis čia pats didžiausias, tačiau vis dar nekrauna žiedų. Manau tokiu metu visi medžiai turėtų žaliuoti. Nors truputį.

Pradedu galvoti, kad Markas tik mano vaizduotės šaltinis. Kodėl aš išvis jo laukiu? Turbūt tiesiog noriu su kuo nors pasikalbėti... Noriu išlieti žodžiais savo skausmą.

-Kodėl aš tokia beviltiška? Kodėl, net negaliu susirasti draugų? -murmėjau sau po nosimi.

[***]

Po ilgo sėdėjimo man atsibodo nieko neveikti ir laukti to kas turbūt net nenutiks. Juk mes nesitarėm susitikti. Ir aš jo visai nepažįstu. Galbūt jis koks pedofilas ar narkomanas... Kitu atveju, tada ką jis čia veikia? O gal jis toks pat kaip aš? Bėgantis nuo realybės.

Nulenkiau durų rankeną ir įėjau į namus. Bet jie nebuvo panašūs į namus.... Ant grindų mėtėsi šukės, kėdės, stalas ir netgi sofa buvo išvartyti, spintelių durys atidarinėtos, pakutinė mūsų vaza gulėjo ant žemės taip pat sudaužyta. Bet kam tos vazos? Vistiek niekas niekam pas mus nedovanoja gėlių.

Staiga suvirpėjo širdis. Kur mama? Nubėgau į tualetą... Nieko. Virtuvėje-nieko. Miegamajame-tuščia. Man pasidarė sunku kvėpuoti. Net nenumanau kur gali būti mama ir tėvas.

Bandžiau atidaryti savo kambario duris, bet jos buvo užrakintos.

-Mama?-tyliai sušukau, tačiau niekas nesureagavo.

Ar už šių durų mama? Ar ji gyva? Mintys tik paskatino širdį plakti stipriau.

-Mama!-iš mano lūpų sklido cypimas. Nebegalėjau šaukti, mano balsas drebėjo, lyg medžio lapai vėjuotą dieną.

Trankiau duris, tarsi būčiau išprotėjusi. Tokia ir jaučiausi... Išprotėjusia. Bijojau, bet kartu ir norėjau sužinoti kas už jų.

Išgirdau raktą sukrebždant spynoje. Už durų stovėjo mama. Jos drabužiai buvo suplėšyti, o veidas kruvinas nuo prakirsto antakio.

Puoliau jai į glėbį ir stipriai apkabinau. Jos gležnas kūnelis drebėjo iš baimės. Mintyse bandžiau įsivaizduoti kokį košmarą ji patyrė. Norėjau verkti, bet skruostai liko sausi....



Always Or NeverWhere stories live. Discover now