Atmerkusi akis pamatau vėl tas pačias sienas, lubas, spintą, kėdę... Tą patį kambarį, tą patį gyvenimą...
Tingiai išlipau iš lovos. Basomis pėdomis ėjau per šaltas grindis iki spintos. Apsivilkau pilką maikutę, laisvą megztinį ir apiplyšusius džinsus. Juos susiplėšiau kai buvau miškelyje. Išgirdau keistą garsą ir išsigandusi pabėgau, nes buvo tamsoka. Užkliuvau už akmenų ir apvirtau, o keistai spygliuotos šakos suplėšė kelnes. Stipriai virtau, nes visą savaitę skaudėjo koją. Na, bet dabar turiu madingus džinsus.
Beje, ten pradėjau lankytis gana dažnai, nes dabar pavasaris, žaliuoja medžiai, žydi gėlės.
Šūdas, laukrodis rodo, kad vieluoju. Greit susimečiau knygas, kurios ilsėjosi ant stalo į kuprinę. Apsimoviau batus, prieš tai dar užbėgdama į vonią. Atsiprausiau veidą ir išlėkaiu į lauką. Tikiuosi nepažadinau Roberto, nes sukėliau nemažą triukšmą.
Pakėlus akis į dangų mane pasitiko raminančiai melsva spalva. Primerkiau akis nuo ryškių spindulių. Oras jau iš pačio ryto malonus. Iškėlusi galvą dairiausi aplinkui: vis dar pliki, bet jau pradedantys sprogti medeliai, beveik žaliuojanti žolė, o joje numestas ryškiai raudonas saldainio popieriukas. Įkišau jį į kišenę ir toliau žingsniavau, tačiau kuo arčiau buvau mokyklos tuo labiau mano galva leidosi vis žemiau ir žemiau...
Nunarinusi galvą į grindis ėjau į pirmą pamoką, bet ją pakelti privertė kandi replika:
-Gražūs batai, nevykėle.
Praėjau pro merginą, apsirengusią gražiais drabužiais, ji kvepia avietėmis. Vėl įsmeigiau akis į savo batus. Raudoni sportbačiai, nevisiškai švarūs ir šonuose pradėję plyšti. Reikės užsiminti mamai apie naujus batus.
[*****]
Mano nelaimei buvo tik penkios pamokos. Neturėjau jokio noro eiti namo ir ten tyliai kiurksoti, todėl dabar aš bibliotekoje. Man nelabai prie širdies skaitymas, tiesiog turiu keistą įprotį. Pasiimu knygą, perskaitau pirmąjame puslapyje parašytą eilėraštį arba mintį (jeigu yra), paskui paskaitau pirmą ir paskutinį sakinius, o tada knyga vėl grįžta į savo vietą.
-Ar pasiduodam geismo, kraujo ar garbės pagundom-kaip deimantus mus tiktai savos dulkės gludina..-panosėje tyliai sumurmėjau žodžius, kuriuos perskaičiau pirmąjame puslapyje.
Rankose laikydama tą pačią knygą vis skaičiau ir skaičiau tuos pačius žodžius bandydama įsigilinti į jų esmę. Bet nusivylusi savo dar neišsivysčiusiomis smegenimis, padėjau knygą atgal į lentyną.
Iš kelnių kišenės išsitraukiau telefoną prieš tai dar apsižvalgiusi ar niekas nemato, nes būtų gėda jeigu kas nors pamatytų tokį telefoną. 15:14h. Švietė ekrane dideli skaičiai. Persimečiau kuprinę per petį ir ėjau link išėjimo.
-Viso gero,-pasakiau bibliotekininkei prieš išeinant.
Sena moteriškė, net nepakėlusi akių į mane sumurmėjo:
-Viso, vakeli..-ir toliau kažką rašė storame sąsiuvinyje.
Tyliai uždariau duri. Tai tapo įpročiu.
[*****]
Per vakarienę ir vėl tas pats... Robertas ėda, lyg kiaulė, o aš stumdau maistą laukdama kada jis apleis virtuvę. Šakute knibinėju kotletą, kol pagaliau tėvas netaręs nė žodžio paliko stalą. Tada pradedu valgyti.
-Ačiū, buvo labai skanu,-atsistojus nuo stalo pasakiau mamai ir padėjau lėkštę į kriauklę.
-Nėr už ką,-liūdnai šyptelėjo ir taip pat pakilo nuo kėdės.
Išploviau indus ir aptvarkiusi virtuvę grįžau į savo kambarį. Tačiau vos uždarius duris prisiminiau, kad nepasakiau mamai apie batus. Apsisukusi atgal uždėjau ranką ant durų rankenos, bet tada išgirdau tėvo riksmus ant mamos. Tai reiškė, kad jis vėl neranda savo alaus arba jam jis pasibaigė.
Stovėjau prie durų su pakelta ranka virš rankenos, kai pasigirdo dūštančių lėksčių garsas. Tada ir vėl riksmai... Išsigandau, kad jis gali sužeisti motiną, tačiau nueiti į vietą iš kur sklido garsai neišdrįsau. Supratau, kad batai turės palaukti.
Išsitiesiau ant lovos ir laukiau kada viskas nutils, bet garsai tik garsėjo. Pašokau iš išgąsčio, kai garsiai sukliko mama. Norėjau bėgti pas ją, bet kojos neklausė proto... O gal protas neklausė širdies? Ašaros pabiro, lyg pupos.
Užsidariau spintoje ir susmukau ant savo drabužių. Čia bent garsas silpnesnis. Užsidengiau ausis ir bandydama nukreiptis mintis, įsivaizdavau ateitį... Supuoju mažą vaikelį, o šalia manęs sėdi vyras, kuris žiūri į mane su didžiule meile akyse, kaip net filmuose nerodo. Įsivaizdavau gyvenimą, kurį būtų gera gyventi. Dažnai tai darau, kai tėvai pykstasi.
Nejučia užsnūdau, pamiršdama apie sąmyšį virtuvėje.
