Azalea pov.
Išsivilkau iš namo ankščiau, negu susitariau su Niall, nes sugalvojau, kai ką įdomaus. Žinau, kad jis nekenčia vėlavimų, bet aš nežadu vėluot. Padarysiu, kai ką kito. Pamačiau, kaip vaikinas išėjo iš savo namo, ir eina maniškio link. Ačiū dievui, kad mamos šiandien namie nėra, tad nėra galimybės, kad ji vėl mane pamatys su Niall, o paskui klausinės ir šnekės nesąmones.
Horan priėjo mano namo vartelių ir sustojęs išsitraukė telefoną. Nujaučiu, kad žiūri, kiek valandų ir skaičiuoja sekundes, kiek aš jau vėluoju. Nu, jis bent jau punktualus, o ne kaip kiti vaikinai priverčia merginą laukt pusvalandžiais ar net valandom.
Kuo tyliau, stengiausi prieiti prie Niall. Jis jau vos ten netrypčiojo, kas man buvo juokinga, bet stengiausi nepradėt žvengt gatvėj, kaip nenormali. Nekantrus vaikinas. Priėjau jam prie nugaros, tad jis manęs nematė ir uždengiau jo akis su delnais.
- Aš nevėluoju. – nusijuokiau.
- Bent viena punktuali. – leptelėjo Niall ir patraukė mano rankas sau nuo akių, o tada pasisuko į mane.
- Labukas. - sumurmėjau, o blondinas mane apsikabino ir, kaip koks idiotas pakėlė nuo žemės. – Niall? Niall! – surėkiau, kai jis nereagavo.
- Kas?
- Gal paleisi?
- Ne. – papurtė galvą į šonus vaikinas.
Jis elgiasi, kaip 5-metis. Čia man tik taip atrodo, ar visi įsimylėję elgiasi, kaip vaikai?
- Paleisk. – suinkščiau ir pradėjau muistytis. Džiaugiuosi, kad bent nesugalvojau užsidėt sijono.
- Nea! – surėkė ir pradėjo kažkur mane tyst, sukt ar bala žino ką jis ten darė eidamas.
- Nebūk kaip vaikas. – atsidusau.
- Gerai, aš nebūnu kaip vaikas, o tu man bučkį.
- Dieve, kad ir 15, tik daugiau jokių tokių nesąmonių. – sutikau ir vėl saugiai stovėjau ant žemės.
Blondinas stovėjo jau papūtęs savo lūpas, iš ko aš pradėjau juoktis, o jis mane nukilino. Palinkau link jo ir pabučiavau jo lūpas. Išties pasiilgau jo bučinių per keletą dienų, tai tarytum papildo mane iš vidaus.
- Kur eisim? – paklausiau, šiek tiek jau atsitraukusi nuo vaikino.
- Aš galvoju apie naktinį pasivaikščiojimą po Airiją. Kaip manai?
- Man tinka. – linktelėjau. – Į kurią pusę? – ištiesiau rankas į skirtingas kelio puses.
- Dešinę. – nusijuokė Niall ir po sekundės jau stovėjo prie pat manęs, tad mes pradėjo vilktis į dešinę pusę.
- Tai, kaip vakar treniruotė? – paklausiau, kol mes ėjom, nors jaučiu mano ėjimas priminė girtą pingviną.
- Gerai, ruošiamės Airijos taurei. – kalbėjo patenkintas Niall, o tada pažiūrėjo į mane. – O tau kaip vakar?
- Šauniai. Pagaliau oficialiai pažįstu brolio žmoną ir sūnų. – kalbėjau ir pažvelgiau į saulę, kuri leidosi.
- Nepažinojai jų ankščiau?
- Genijau, manęs čia nebuvo 11 metų. – nusijuokiau.
- Tai tu nuo 7 metų gyvenai Ispanijoj? Dabar aš tikrai nustebęs, nes po šitiek metų turėtum vien ispanišku akcentu varyt.
- Aš lankiau anglų pamokas irgi. – leptelėjau, nes kažką jam pasakyt tai reikėjo. Maldauju, tegu daugiau nieko jis neklausia apie mano praeitį.
- Šalis į kurią norėtum nuvykt? – iš lempos šovė Horan eidamas.
- Am... Nežinau... Yra daug šalių, į kurias norėčiau nuvykt.
- Bet turėtų būt, kur labiausiai norėtum nuvykt, tiesa? – pažvelgė į mane.
- Tarkim, Prancūzija. Tavo? – atsakiau ir pasiteiravau vaikino.
- Nesakysiu. – iškišo man liežuvį vaikinas.
- Oj, koks „bad"! – tariau sarkastiškai ir nestipriai pastūmiau jį į šoną.
- Nestumdyk manęs, nes kai aš tave pastumsiu, tai nuskrisi iki savo Prancūzijos.
- Cool būtų. – susimąsčiau. - Bent kažką pamatyčiau.
- Tu gal valgyt nori? Nes aš išlėkiau nieko nevalgęs.
- Nenoriu. – gan mandagiai pasakiau.
- Kaip nori, bet mes nueisim į užkandinę ar kažkur ir aš pasiimsiu kažką pavalgyt.
- Man jokio skirtumo. – leptelėjau.
- Nebūk pesimistė. – subarė, o aš pavarčiau akis. – Ei! Ir ką sakiau dėl šito? – su pakeltu antakiu žiūrėjo į mane.
- Nejudu. – iškėliau rankas viršun lyg pasiduodama ir nepaėjau nė žingsnio.
- Einam tik! – nusijuokė Niall ir paėmęs mane už rankos tempėsi.
Buvo keista eit, kai jis laikė mano delną savo delne. Tad užsižiopsojau į mūsų rankas, kol ėjom, o tada pati sau, kaip idiotė, nusišypsojau. Galiausiai aš išsidrėbiau ant kažkokio suoliuko, o vaikinas nusigrudo į kažkokią greito maisto užkandinę. Ir kaip jis nestorėja valgydamas tokius dalykus?
Kaip jam ne gaila gyvūnų? Aš vegetarė jau nuo 14 metų, kai užplaukė toks dalykas. Žinoma, man visi kišo ir dar tebebando kišt valgyt mėsą, bet mano pasakymas būna: ne ir viskas. Po kažkur 7 minučių mano spoksojimo į saulę, prie manęs sugrįžo Horan, kuris rankose kažką laikė.
- Tu tikrai nieko nenori?
- Ne. – atsakiau, o jis atsisėdo šalia manęs.
- Prisiekiu šičia gamina geriausius kebabus žemėj. – valgydamas kalbėjo, o man atrodė, kad jis apsivalgys arba dar pasprings.
- Gerai, bet aš jų nevalgau.
- Nemėgsti kebabų? – į mane, kaip į ateivę pažiūrėjo Horan pilna burna, o po to nurijo kąsnį.
- Ne ta prasme, kad nemėgstu. Aš - vegetarė. – pranešiau ir laukiau, kol jis kažką pasakys, ar pasišaipys, ar dar ką.
- Tai tu niekad nevalgei kebabo? – rimtai pasiteiravo, į mane žiūrėdamas.
- Ne. – nusijuokiau ir papurčiau galvą į šalis.
- Tu privalai paragaut. Čia bele kaip skanu. – kišo blondinas man tą kebabą.
- Ne! – nusisukau į kitą pusę.
- Paragauk, tau patiks. – siūlė vis tiek, kišdamas tą savo maistą, man Niall. Jis mane erzina, nes neatsiknisa.
- Baik, aš apsivemsiu! – pareiškiau.
- Nevemsi! Paragauk. – derėjosi.
- Pats ir valgyt gyvūnus! – surėkiau.
- Paragauk! – paliepė.
- Arba? – pažvelgiau į jį.
- Arba įkišiu. – su dirty smile'u žiūrėjo į mane. O dieve...
- Aš nusižengsiu pažadui. – pranešiau.
- Koks skirtumas tas pažadėjimas. Tu paragauk.
- Ne! – sušukau, kad net į mus atkreipė dėmesį kažkokia močiutė, kuri sėdėjo greta ant kito suolo.
- Kiek laiko tu vegetarė? Ir kodėl aš to nežinojau? – toliau valgė vaikinas. Pagaliau apsiramino.
- Nuo 14 ir nežinai, nes niekad to neklausei manęs.
- Negalvojau, kad tu vegetarė. Niekad nepažinojau vegetarų.
- Sveikinu, dabar pažįsti. – šyptelėjau su fake smile'u.
- Paragauk dėl manęs. – meilinosi man Niall.
- Čia su kuo? – atsidusau.
- Su vištiena. – išsišiepė.
- 1 kąsnį. – derėjausi su vaikinu, žiūrėdama į jį.
- Tik paragauk.
Mane nudės dievas, nes aš pasižadėjau būt vegetarė, nors žadėjau, kad ir su Kian būsiu amžinai, ko nėra, tad mirsiu vis tiek. Atsikvėpiau ir galiausiai nenorom atsikandau to kebabo. Nu, bent nepykina, o skonis visai neblogas. Dar daržovių daug.
- Ir kaip? – paklausė su pakeltu antakiu blondinas, o aš truktelėjau pečiais. – Sakau, skanu. – nusijuokė ir toliau kimšo, o aš prarijau tą savo kąsnį. Nebuvo taip blogai, kaip galvojau.
Toliau sėdėjom ant to paties suolo, o saulė visiškai nusileido, o žmonių žymiai sumažėjo. Niall išsitraukė cigarečių pakelį ir prisidegė vieną cigaretę, o aš padėjau savo galvą ant jo peties. Jis nieko man nesakė dėl tokio mano elgesio, o ir toliau rūkė tą savo cigaretę.
Stebėjau, kaip jis įtraukia dūmą ir, kaip jį išleidžia. Kaip bebūtų keista man jo rūkymas netrukdė, o kaip tik tai atrodė karštai. Horan viena ranka atsidūrė ant mano kojos, bet tai buvo geras ir malonus jausmas, tad aš jam nieko nesakiau dėl tokio jo elgesio. Jo toks elgesys mielas, tik kažin ar tik su manimi jis taip elgiasi?
* Man 57 žvaigždutės (vote) ant praeitos dalies yra kažkas... Nemoku apibūtint, bet visiškai netikėta <3 Džiaugiuosi dėl to velniškai <3 O be to #11 in Fanfiction irgi šaunu :3 *