Azalea pov.
- Aza. – nenorom ištariau. – Vadink mane Aza, Niall.
- Azalea gražiau skamba. – erzino konkrečiai mane jis. Oj, kaušas. Negaliu. – Žiūriu mano vardą žinai pati jau. – apsilaižė lūpas vaikinas, stebėdamas mane. – Taigi, Azalea, kodėl mane stebi nuolat?
- Žiūriu, koks beprotis man naktim miegot neleidžia, nes varinėja su motociklu. – paaiškinau su dirbtine šypsena.
- Sor, mažute, bet to nepakeisiu. – mirktelėjo, o aš sudrebėjau, nes man išties pasidarė šalta. Turbūt nesu pilnai atsigavus po visko. – Tu drebi. – pasakė faktą Niall.
- Taip, genijau, nes man šalta. – apsikabinau save labiau su rankom.
- Tai ko neini namo?
- Eičiau, bet kalbu čia su kažkokiu blondinu, kuris trukdo miegot.
- Tai gali eit, nebeturiu, ką tau dar pasakyt. – ištarė jis ir apsisukęs pradėjo eit link savo namo, tad aš tipenau iki savojo. - O tavo apatinius vis tiek pasiliksiu! – surėkė jis, o aš pavarčiau akis ir įžengiau į namo vidų.
~ ~ ~ Kitą dieną ~ ~ ~
Visą dieną prasėdėjau namie. Kaip ir žadėjo atėjo, mano auklė, Rosie. Apsidžiaugiau ją pamačiusi. Na, išties laikas ją kiek pakeitė ir ji paseno, bet vis vien su ja galiu plepėt apie bet ką. Ji turbūt daugiau visko žino apie mane, negu mano mama. Nieko keisto...
Buvau vėl kieme. Pagal daktarų logikas man grynas oras turėtų išeit į naudą. Ryt man vėl darys injekciją ir leis vaistų, tai knisa, nes po to aš būnu žiauriai silpna, kad net paeit nesugebu. Knisa... Galėjo leist man numirt ir viskas, o dabar turiu čia kankintis su tokiu gyvenimu ir daužtu kaimynu.
O be to girdžiu, kad už kaimynų tvoros kažkas spardo kamuolį. Nėr ramybės... Spėju ir nebus tokios, kol jis čia gyvens. Ugh... Sukiojau tarp pirštų gėlytės žiedą, kai ir vėl parskirdo kamuolys į mūsų kiemą. Jis ką vartų neturi? Ar čia specialiai?
- Azalea, paduok kamuolį. – paprašė blondinas, išlindęs iš po tvoros, tad galėjau nužvelgt jo raumeningas rankas, susivėlusius plaukus, akinančią šypseną.
- Aza! – priminiau jam.
- Azalea. – pataisė mane jis, o aš pėdinau iki to jo kamuolio, kuris nudaužė gėlę mūsų kieme.
- Tau bus kapiec nuo mano mamos, nes nudaužei jos mėgstamiausią gėlę. – subambėjau paaiškindama ir ėjau link tvoros, kuri skyrė mano ir Niall namų teritoriją. Ir kodėl ta tvora negali būt dar aukštesnė?
- Ne mano bėdos, kad ne ten gėlės pasodintos. – pasišaipė vaikinas.
- Tu gal eik į stadioną žaist, nes išdaužysi man čia viską... – subambėjau ir priėjau arčiau jo. Stoviu maždaug per 1,5 metro nuo jo. Net stovėdama tokiu atstumu jaučiau jo kvepalus ir cigarečių dūmus.
- Paduok kamuolį. – sugriežė dantim. Oj, kokie mes pikti.
- Kas aš tau čia padavėja?! – suprunkščiau. Ne esmė, kad laikau jo tą kamuolį rankose.
- Neniurgzk, mažute, nes tai gali daryt tik per kai ką kitą. – mirktelėjo Niall, tad aš padaviau jam tą kamuolį.
Kad jis dingtų velniop! Blondinas paėmė kamuolį iš mano rankų, tad aš jau norėjau suktis ir nueiti, bet...
- Beje, kodėl tavęs ankščiau čia nemačiau? Neseniai atsikraustei ar kas? – vėl pažvelgiau atsisukusi į jį.
Okey... O ką dabar sakyt?
- Am... – pradėjau, o jis, pakėlęs antakį, pažiūrėjo į mane. – Nu, o tau koks skirtumas?
- Tik įdomu, nes nesu matęs tavęs čia. – gūžtelėjo pečiais ir dingo už tvoros.
- Daugiau tau kamuolio nepaduosiu! – surėkiau, dar stovėdama šalia.
- Paduosi, nes kitaip apatinių neatgausi! – išgirdau. Nu, tu kurmi, iš kur tokie kaušai išlenda?
- Asilas. – sumurmėjau panosėj, tačiau mane išgąsdino ir vėl iš po tvoros išlindęs blondinas.
- Ouch, mažute. Nevadink manęs taip.
- Soriukas! – surėkiau nusivaipydama ir apsisukusi ėjau nuo to debilo, bet buvau sustabdyta, kai kažkas apsikabino mano liemenį ir prisitraukė mane prie pat savo kūno. Kas per šūdas?!
Pasisukau ir pamačiau kvailą Niall šypsenėlę ir, žinoma, jo daikčiukas būtinai turėjo remtis į mane į mano subinytę. Idiotas, iškastruot tokius reik!
- Manęs niekas asilu nevadina. – kalbėjo, iškvėpdamas orą į mano kaklą. Mano oda staiga pašiurpo.
- Skubu, tau primint, kad mus gali pamatyt. – leptelėjau.
- O tau rūpi? Nes man tai ne. – nusijuokė.
- Pasiskųsiu, kad priekabiauji. – pareiškiau ir ignoravau jo rankas ant savo liemens.
- Neišdrįstum, nes negalėsi be manęs gyvent, mažute. – vėl iškvėpė į mano kaklą, tad manimi perbėgo keisti šiurpuliukai.
- Svajok! – atšoviau ir atsitraukiau nuo jo, kai atkabinau blondino rankas nuo savęs. – Ir nešdinkis iš mano kiemo! – surėkiau, o jis iškėlė rankas viršun lyg pasiduodamas ir, priėjęs prie tvoros, lengvai ją peršoko.
Sėdėjau toliau kieme ir niekas daugiau neparskrido į kiemą. Grįžau į vidų, nutipenau į virtuvę ir mane pasitiko Rosie su smalsia šypsena. Nejaugi gi matė mane su Niall kieme?
- Kas? – paklausiau.
- Mačiau tave su Niall. Tu jam patinki. – pasakė ji ir padavė man obuolį, tad paėmiau jį.
- Rosie, nenusišnekėk. Jis debilas, kuriam niekas nerūpi tik jis pats. – sušnabždėjau ir atsikandau obuolio. – O be to kiek girdėjau jis mergišius.
- Jis turėjo merginą. – atsakė ji ir pradėjo toliau pjaustyt maistą, o aš jau net atsisėdau ant kėdės prie stalo, nes išties smalsu sužinot apie jį kažką daugiau.
- Pasakok. – paprašiau ir toliau valgiau tą savo obuolį.
- Buvo jis čia įsimylėjęs ir jie būdavo kartu, bet po jos mirties, jis tapo lengvabūdis ir toks, koks yra dabar. – paaiškino ji ir daržoves subėrė į dubenį.
- Tai ji mirus? – paklausiau.
- Taip, prieš 3 metus lygtais. – pjaustė agurką Rosie bei trumpam pažvelgė į mane.
- Aišku. – atsakiau.
- Nuo to laiko jis ir pasikeitė ir teigė, kad nieko nemylės ir panašiai. Na, žinai, kalbos mūsų kvartale greit plinta. – šyptelėjo man ji ir subėrė pjaustytą agurką į dubenėlį prie paprikos. – Kalbėjai su juo? – susmalsavo.
- Esu persimetusi keliais žodžiais ir jo kamuolys žiūriu dažnai į mūsų kiemą atskrenda. – atsikandau vėl obuolio.
- Tai po Anabella'os mirties jis pradėjo žaist futbolą. Lygtais ir komandoj žaidžia. – kalbėjo ir toliau auklė. O aš gaudžiau visą informaciją, kuri ji man tik ką pasakė. – Tik atsargiai tu su juo, nes tavo tėvams, tai nepatiks. Gi žinai juos.
- O jiems išvis kas nors patinka? – subambėjau. – O kur jie išvis?
- Tėvas kontoroj, o mama savo grožio salone. Patikėk, jų dažnai čia ir nebūna. – leptelėjo ir iš stalčiaus išėmė šaukštą.
- Duok padėsiu. – tariau ir pakilusi nuo kėdės išmečiau graužtuką, o tada padėjau gamint pietus Rosie.
Su aukle pagaminom pietus, pavalgėm, o po to ji išėjo, nes sakė, dar turi reikalų mieste. Likau sėdėt viena didžiuliam name. Ir ką veikt? Dar tik po 5PM. Išsidrėbiau priešais sofa ir spoksojau į sieną po to pabandžiau įsijungt teliką, bet kur tau...
Ir kam čia tiek kažkokių blokelių, laidų? Pasidaviau ir atsidususi užsivilkau viršun į savo kambarį. Reiks tėvų paprašyt to prakasto obuolio, bet turėsiu ką veikt, kai viena sėdėsiu. O tai spėju busiu dažnokai.
Kaži Kian žino, kad aš jau esu gyva? O mano jausmai jam, jie išvis gyvi? Įdomu, ką pajausčiau jį pamačiusi ar pabučiavusi? Jis spėju pasikeitė ir labiau suvyriškėjo. Visgi 11 metų daug ar ne?
Sozis, kad nebuvo dalių, bet tikiuos, kad dabar, tai pasikeis į priešingą pusę ;)