30. | Vanduo Žaizdoms

25 4 18
                                    

"Tose akyse jis mato savo poveikį.
Ta, kurią pasisavino iš keršto,
dabar pasisavinusi jį."

༻ ༒ ༺

MIŠOS gerklė pilna verdančių jausmų, bet žodžių ten nė vieno. Ovidijus vis trypčioja tai į vieną, tai į kitą kampą. Nerimas nežada taip greitai jo paleisti.

- Ovidijau? - tyliai išmekena žengtelėdama artyn. O vyras staiga susmeigia į ją akis.

- Man nuoširdžiai nusispjaut, kokiomis aplinkybėmis tarp mūsų viskas prasidėjo, Miša, - atstatęs jai prieš nosį delną, vyras duoda ženklą, kad nenori, jog ši artintųsi jam šnekant. - Aš maniau, kad su tavim viskas gali būti kitaip, supranti? Mačiau, kaip tu mane myli. Dėl Dievo, niekada gyvenime dar nebuvau toks tikras kažkieno meile, nes tave skaityti taip beprotiškai paprasta. Viskas tavyje parašyta, nes tu be galo atvira. Taip, galbūt aš tavimi ir manipuliuoju. Gal per dažnai ta meile naudojuosi, bet žinai? - šįsyk jis nutęsia su tokiu liūdesiu balse, kad visa jo energija nusirita Mišos kūnu pagaugais. Viskas Ovidijaus viduje taip stipriai užgniaužta. Šitoks purvo laikymas po spynomis nėra sveikas. - Bet aš susimoviau, Miša, - pareiškia apmaudžiai. - Aš pats save apgaudinėjau - tu nė velnio neatvira. Turbūt aš tik stengiausi sau paneigti faktą, jog tekėjai už manęs iš reikalo.

- Ką tu dabar kliedi? - Mišos akys virsta jai ant kaktos. Ji netiki tuo, ką girdi. Situacija vos per akimirksnį apvirto aukštyn kojomis.

- Net tas niekšas Kostas iš manęs šaipėsi sakydamas, kad susituokei su manim tik iš išskaičiavimų.

- Kvaily tu! Man nerūpi tavo pinigai! - dabar Miša sprogsta dar kartą. Iš nepakeliamos įtampos nebeturi kur dėti nei rankų, nei akių, nei savęs pačios. - Ovidijau, kuo tu save laikai? Milijonieriumi? - prunkšteli. - Išskaičiavimai būtų tada, jei tau plyštų piniginė. Atsipeikėk!

- Tada grįžkim prie manęs: ar aš būčiau su tavim gyvenęs tik iš keršto? Kuo tu mane laikai? Pusgalviu aštuoniolikmečiu, kenčiančiu hormonų audras? - vyras sąmoningai ją pacituoja. To pakanka Mišą užtildyti. Jos tylą Ovidijus priima kaip ženklą, jog gali tęsti toliau. - Miša, kas yra? Tau trūko meilės? Aš per mažai dėl tavęs stengiausi? Su manim gyventi tikrai nelengva, nes mano charakteris labai komplikuotas, bet visi mes tokie, - iš nevilties skėsteli rankomis. Žvelgia žmonai į akis lyg skęsdamas jose.

- Oi, ne, - staiga užsiliepsnojusi ji vėl jam atkerta. - Tu tiesiog auksas, ne žmogus!

- Žinoma! - šūkteli atgal. - Aš manau, kad Kostas už mane geresnis, taip? - sugniaužia kumščius iš pykčio. Agresija jo gerkle vėlei ima veržtis. - Čia tik mano problema, kad per daug paranoiškai reaguoju į faktą, jog tas niekšas sugriovė mano pirmą šeimą. Bet juk tau jis labai geras!

- Ovidijau, nedrįsk ir vėl visų strėlių atsukti į mane! - gynybinė reakcija joje jau stoja į kovą. - Aš pavargau nuo visų tavo manipuliacijų!

- O aš pavargau nuo tavęs, Miša! - surinka jai be gailesčio. - Man nusibodo amžinai likti kvailiu, kuriam neužtenka net aštuonerių metų perprasti savo žmoną!

- Jei tu toks pavargęs, aš galiu išeiti.

- O žadėjai pasilikti? - sarkastiškas vypsnis jo lūpose kerta Mišai į paširdžius. Ji tik sukanda žandikaulį.

𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎Where stories live. Discover now