11. | Didžkis ir Pamaiva

38 9 18
                                    

"Nebėra kur eiti, kai nežinai,
kur priklausai, o kur - ne."

   

LŪKURIUODAMA laiptinėje, Miša neskuba belstis į duris dėl dviejų priežasčių: moteris nėra tikra ar stūkso prie reikiamo slenksčio, o svarbiausia - ji nesijaučia pasiruošusi neplanuotai akistatai.

Kol jos batų kulniukai patyliukais kaukši ant plytelių, Miša stengiasi iš praeities veidų išryškinti buvusios Ovidijaus žmonos paveikslą.

Tomą ji yra mačiusi tik iš kelių nuotraukų, o ją sutikti tekę vos vieną vienintelį sykį, prieš Ovidijui galutinai paliekant šį daugiabutį. Miša pamena blankias nuotrupas iš dienos, kai įširdusi moteris Ovidijų atsivijo iki pat vidinio blokinio namo kiemo. Čia, tūnodama automobilyje, Miša laukė, kol vyras iš buto susirinks paskutinius daiktus, palikdamas šią vietą visam laikui, o scena baigėsi netikėtu jo buvusios pasirodymu kieme.

Iš senų laikų Miša ryškiausiai pamena tik raudonai liepsnojančius Tomos skruostus ir audringus rankų gestus, šiai su Ovidijumi besiaiškinant išsisėmusius jų santykius. Akyse ji regi mizansceną, kaip vėjyje plaikstėsi juosvi lyg anglys Tomos plaukai. Ilgi, dailiai nuaugę, tačiau besidraikantys ore, rodės, visai plonyčiai. Švelnūs moters veido kontūrai ir apvalaina žandikaulio linija taip pat palikę pėdsaką Mišos atmintyje.

Tačiau moteris nustumia prisiminimus šalin. Daugiau nebedelsia, nes naktis ir taip jau artinasi su trenksmu, todėl nuspaudžia durų skambutį. Nesulaukusi jokios reakcijos, nekantriai pabaladoja kumščiu, bet net ir tokios pastangos veltui.

Moteris išspaudžia sunkų atodūsį. Besisukiodama aplink apkiautusią laiptinę, ima beviltiškai skėsčioti rankomis - net nėra įsitikinusi, į kurį butą turėtų taikytis. Tačiau neturi kito pasirinkimo, tik bandyti darsyk.

Ji užboikotuoja duris kitapus. Iš pradžių, kaip ir su pirmosiomis, pamaigo garsinį skambutį, o vėliau prireikia pasibelsti. Baladojasi vis atkakliau, nes smilkiniuose tvinksintys nervų signalai daro savo įtaką. Ir pagaliau Miša laimi. Tik duris jai praveria nepažįstamasis. Moteris net aikteli, priešais išvydusi ją išgąsdinusį vyriškį - kresnas, stambaus sudėjimo pilvočius, rodos, lyg baugiu žvilgsniu darytų jai skrodimą. O tos akys, lyg maži beformiai skrituliai. paskęsta apvalainame vyro veide. Riebi jo oda turbūt tik dėl antsvorio nusidažiusi tokia bjauria vyšnine spalva. Pabūgusi Miša atsitraukia nuo durų tolyn, mat šis pilvotas senis šnopuoja tiesiai jai į veidą.

– Ko reikia? – šnairuodamas burbteli.

– Atsiprašau, aš ieškau Tomos, – moteris garsiai nuryja seiles, bandydama nuslėpti virpantį balsą. – Ji čia negyvena?

Ko reikia? – pakartodamas pašiaušia Mišai plaukus. Ji susipranta, kad švelniai su šiuo didžkiu nieko neišeis.

– Pasikalbėti, – atsako tvirčiau. – Kur ji?

– Germanai? Kur tu taip ilgai? – kažkur iš buto gilumos pasigirsta nekantrus moteriškas cyptelėjimas. Vyras kyšteli praplikusią galvą vidun.

– Ateik čia, – duoda griežtą komandą, bet nuo durų nesitraukia, tarsi tarpdury būtų įstrigęs. Šnopuoja sunkiai, o Miša bijo apsivemsianti nuo su įtampa susimaišiusios bjaurasties.

𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎Where stories live. Discover now