𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎

9. | Manipuliacija

"Kad emocijos neužgožtų sąmojo."

༻ ༒ ༺

KITAS rytas po apsilankymo Kosto bute Mišai sugulė aukštyn kojomis. Iš migio moterį priverstinai išprašė ankstyvas telefono skambutis. Vos išvydusi ekrane šviečiantį Dinos numerį, Miša ėmė vartyti akis dėl ironijos. Jaunėlė Ovidijaus sesuo moteriai visada priminė taikos balandį, mat vos tik brolio santuoką ištikdavo laikina krizė, rūpestingoji Dina kaipmat atskubėdavo šių aikštingųjų sutuoktinių taikyti. Todėl ir šįryt į ankstyvą vyro sesers skambutį Miša pažiūrėjo atmestinai, mat nujautė, kokius, už širdies griebiančius įkalbinėjimus grįžti pas Ovidijų, jai gali tekti klausytis.

Tačiau tik dabar moteris ima suprasti, jog šis Dinos apsireiškimas atnešė visai kitokią žinutę. Spausdama automobilio greičio pedalą moteris nesiliauja kramčiusi lūpų. Nervai joje groja visu garsu, o širdis lipa lauk iš krūtinės. Vos išgirdo Diną verkiant, jog šiąnakt Ovidijus atsidūrė ligoninėje, visas kūnas jai nuėjo pagaugais. Ir dabar, karts nuo karto vis dirstelint į savo atspindį priekiniame mašinos veidrodėlyje, Mišai pasirodo, lyg visos nuoskaudos, iki šiol slėgusios ją prie grindų, drauge su principais nugulė į antrą istorijos planą.

Moteriai kvapą užgniaužia slogi gydymo įstaigos aura. Triukšmingi jos batelių kulniukai tarsi vinys sminga į grindis, o širdis krenta šiems iš paskos, kai koridoriaus gale išvysta stūksant aukštą figūrą.

Miša apsigauna eilinį kartą. Visuomet, pamačiusi Diną iš toli, palaikydavo ją Ovidijumi, mat brolis ir sesuo jai tarsi du vandens lašai. Net ir šiandien Miša leidžiasi sugluminama tamsių nusigręžusios moters plaukų, nes šie sugulę lygiai taip kaip ir Ovidijaus.

– Dina! – Miša šūkteli, paragindama atsigręžti. Bėga prie svainės išskėstomis rankomis.

– Jetau, jau maniau, kad nepasirodysi, – juodvi puola viena kitai į glėbį lyg į šiltą dušą. Miša pajunta Dinos palengvėjimą, tik pačiai greitai ima trūkti oro, nes stiprios vyro sesers rankos šįkart jos liemenį spaudžia tvirčiausiai.

Stambus ir tvirtas moters sudėjimas - dar viena asociacija su Ovidijumi.

– Kokia tu pasikeitus. Ką pasidarei plaukams? – Dina ima stebėtis, nepaleisdama Mišos iš glėbio. Ši tik nudelbia akis, neturėdama ką atsakyti. Jos išvaizda šią akimirką Mišai rūpi mažiausiai.

– Niekis. Persidažiau ir tiek, – paskubomis numoja ranka. – Geriau sakyk, kaip jis? Kada jį čia atvežė? Kas atsitiko? – kai Miša ima svaidytis klausimais, juodvi pagaliau patraukia prie palatos durų.

– Jis čia jau nuo vakar nakties. Skambutį iš ligoninės gavau dar vidurnaktį.

– Ir pranešei man tik šiandien? – Miša suraukia kaktą. – Kodėl man niekas neskambino? Aš jo žmona.

– Taigi žinai, kad viskas dėl tavo pavardės, – Dinai užsiminus, moteris lyg atsitokėjusi prisimena, jog tekėdama atsisakė Ovidijaus pavardės, norėdama likti Bodajeva. – Jie turbūt negaišo laiko. Rado pirmą pasitaikiusią jo giminaitę su ta pačia pavarde ir pranešė apie avariją.

– Avariją? – Mišos akys išvirsta ant kaktos. Abidvi moterys stabteli prie palatos durų.

– Vakar naktį jis nuslydo nuo kelio, – atsidūsta sesuo.