18. | Brangioji (- usis)

29 7 45
                                    

"Užslėptas liūdesys yra
daug rimčiau už liūdesį,
per prievartą brukamą
kitam į rankas."

KORIDORIAUS veidrodis vienintelis vasarnamy atspindi Mišą visu ūgiu. Todėl moteris nužvelgia save nuo galvos iki kojų. Patikrina ant kūno prigludusią suknelę, vėliau nužvelgia aukštakulnes basutes ( dėl smulkaus sudėjimo ir nedidelio ūgio ji visą gyvenimą buvo įpratusi dėvėti tik paaukštintus batus ). Tada vėlei sugrįžta prie savo makiažo. Žvelgdama į atspindį paskutinį sykį, moteris atkreipia dėmesį į savo paakius. Keista, jog šie ėmė taisytis, nebežaidžiant su vis skirtingomis veido kaukėmis ir brangiais serumais. Įtampos moteris per dieną suryja ne mažiau nei anksčiau, o išvargusi veido oda, lyg būtų nepriklausoma nuo šalutinių emocinių efektų, taisosi kaip ant mielių.

Dabar Mišai neramu tik dėl plaukų. Nurėžti iki pečių, nubalinti nuo pat šaknų ir su iškarpytais kirpčiukais, jie žadina moteryje gailestį, kad apskritai ryžosi save taip drastiškai pakeisti. Kuo ilgiau žvelgia į save stikle, tuo tolimesnė ji jaučiasi nuo tikrojo savo paveikslo. Tačiau tik atsidūsta, nes nieko kito jai nelieka.

Kitapus koridoriaus Miša išvysta tykant mamą. Iškišusi galvą pro svetainės duris, moteris vogčiomis stebi dukrą ruošiantis susitikimui su jos širdį dar prieš dešimtį metų pavergusiu Kostu. Giliai viduje ji džiūgauja, kad pagaliau abiems vaikams ir vėl pasitaikė proga kartu praleisti daugiau laiko: "bus lengviau pamiršti Ovidijų" visą pusdienį šitaip sau kartojo mama.

– Ilgai ruošiesi, – susiaurina gudrų žvilgsnį mama. Miša tik skėsteli rankomis. Atsidususi pasitraukia nuo veidrodžio.

– O ką daugiau veikti? Kostas vis tiek dar neatvažiuoja.

– Kelintą tarėtės?

– Sakė, kad atvažiuos manęs paimti septintą, – automatiškai dirsteli į riešinį laikrodį. Laisva ranka užsikiša nepaklusnią sruogą už ausies. – Dar penkios minutės, bet nujaučiu, kad vėluos kaip visada.

– Matai, kaip staigiai viskas gali pasisukti? – Miša lieka suintriguota tokio įtartino mamos vypsnio lūpose. Griebusi nuo spintelės rankinę, nukaukši koridoriumi arčiau jos. – Vakar ant jo taip pykai, o šiandien, kaip niekur nieko, abudu einat į pasimatymą.

– Mama, čia ne pasimatymas, – šitaip Miša bando save apginti jau ne pirmą kartą.

– O kas?

– Draugiškas pasivalkiojimas mieste, – atkerta nepagalvojusi. Tik vėliau stabteli prie mamos, pamąstydama. – Nors net nežinau, kur jis mane vesis. Gal į kokį restoraną?

– Taigi tu pati viską puikiai supranti. Nė vienas vyras tavęs nekvies į restoraną šiaip sau, kad ir koks geras draugas bebūtų.

– O man taip bloga, žinai? – išprovokuota Miša pasiremia į sieną, priešais mamą. Griežtai suneria rankas sau ant krūtinės ir nutaiko į provokatorę itin rūsčias akis. – Kiek dar tu žadi man zyzti apie tą Kostą? Mama, tavo taktiką aš permatau kiaurai ir galiu pasakyti, kad man nereikia jokio pagalbinio objekto, kuris prablaškytų mane nuo buvusio vyro, su kuriuo, būkim teisingi, dar net nespėjau išsiskirti.

– Gerai, pikčiurna. Nesigadink sau nuotaikos, – mama tik pavarto akis. Visąlaik sau gudriai šypsosi ir Mišą tai ima vis labiau gluminti. Tik tada ji išvysta mamą, puode maišant kažkokią tešlą. Masė greitai paperka smalsuolės dėmesį, o visi subudę principai nuslūgsta kartu su ambicijomis.

𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎Kde žijí příběhy. Začni objevovat