16. | Be Intencijų

36 8 21
                                    

"Tobuli santykiai turi vieną netobulą savybę - labai greitai jie žmogų išsausina, nes tobulybėje nėra ko daugiau ieškoti."

   

POPIETĖ valtyje jau ritasi į drungną vasaros pavakarį. Saulė, skleisdama paskutinius šilumos spindulius, tirpsta ežere tarsi miražas. O vanduo ramus kaip stiklas. Joje sėdinčios Miša su mama, rodos, net nekrusteli - nesupratęs sakytum, jog užplaukė ant seklumos.

Jos motina į vasarnamį atvyko netikėtai. Tik šiandien, anksti ryte, juodviems susiskambinus telefonu, Mišai kilo spontaniška idėja pasikviesti mamą į svečius. Ištisą savaitę moteris leidosi marinama keturių namo sienų. Oaziška sodybos aplinka jos gyvastį ėmė slėgti tarsi dangtis, nes bet kokia ramybės oazė laikui bėgant deformuojasi į monotonija apnuodytą rutiną be išėjimo durų. Būtent toks slogus scenarijus prie Mišos sėlino pastarąsias septynias dienas, o galutinai užspaudė ją tik šiandien.

Tik nusiyrusi valtimi į patį mirgančio ežero centrą, moteris pajunta sausùmą krūtinėje - septynių suvienodėjusių dienų jai pakako nutrokšti nuo įsišaknyti spėjusio negatyvo. Todėl, atjungusi smegenyse rūpesčio mygtuką, ji atsiribojo nuo tų, kurie galėjo įtakoti jos pagrindinę emocijų bazę: šaltakraujiškai ignoruodama Kosto skambučius, ji be gailesčio trypė vyro bandymus su ja susisiekti ir ištaisyti tai, kas tarp dviejų draugų staiga sugriuvo. Ji ignoravo ne tik Ovidijaus seserį - leido sau nutolti ir nuo visų šios šeimos reikalų. Pas vyrą Miša retsykiais ateidavo, bet Ovidijaus sveikatai sparčiai taisantis, vis sunkiau sekdavosi prigauti jį miegantį.

Apie vyro būklę moterį žinutėmis informuodavo Dina, todėl aprimusia širdimi ji leido sau sąmoningai nutolti nuo sentimentalių jausmų. Miša manė, jog savęs prievartavimas mintis užkišti tuščia rutina gali nustelbti joje užsiveisusį nerimą dėl pastarųjų gyvenimo griūčių, tačiau dabar ji neigia visus pagrindus, kuriuos per tą savaitę buvo susikonstravusi.

Mama kitapus valties dairosi aplink lyg ištroškusi žuvis, blizgančiomis akimis nardydama ežero vandeny. Miša jaučia, kaip mamai nuo reginio ežere sąla širdis, o ji visas istorijas skaito dukrai iš akių - Mišos nerimas į aplinką metasi lyg teršiančios dujos.

– Šiandien tu labai tyli, – švelnus mamos balselis susilieja su stojusia ramybės idile.

Miša ją nugirsta užsimerkusi, mat drybsodama valties gale, ji šitaip save lepina paskutine saulės kaitra. Balsvą moters odą dengia vos keli gabalėliai margos maudymuko medžiagos. Nugara žemyn nuslydęs kardiganas apnuoginęs pečius.

– Čia taip ramu, kad net kalbėti nesinori, – sudūsavusi prasimerkia. Prieš akis stoja raudoniu nusidažęs mamos veidas ir kaštoniniuose plaukuose žaidžiantys saulės blyksniai.

– Taip, vieta čia gera, – švelniai nutęsia. – Tik, kai tokioje aplinkoje gyveni kiekvieną dieną, turbūt tas grožis anksčiau ar vėliau pabosta, taip?

– O tu profesionaliai trauki mane per dantį, mama, – perpratusi žodinį aplinkkelį, Miša pergalingai sau nusišypso.

– Nei traukiu, nei ką. Tik įdomu, kaip tau čia sekasi. Juk iš namų išsikraustei labai staigiai. Turbūt net visų daiktų nespėjai susirankioti.

– Tiesą pasakius, apie daiktus kol kas dar nesuku galvos, – ramiai prisipažįsta Miša. – Vienu momentu buvau užsidegus ten nulėkti ir viską susikrauti, bet plano taip ir neįvykdžiau.

𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎Tempat cerita menjadi hidup. Temukan sekarang