10. | Susipjaustę

49 9 8
                                    

"Žmonėms nerūpi svetimos priešistorės."

   

VAKARYKŠČIŲ Dinos žodžių poveikį Miša pajuto tik sekančią dieną. Praeitą rytą ligoninėje buvusi plieninė moteris jai nuo kūno krito kartu su principais, kurių ligšiol atkakliai laikėsi. Skyrybų sąvoka jai vis dar tebėra tikslas, kurį vardan savo laisvės ji užsibrėžusi pasiekti, tačiau šįkart į gyvenimišką žaidimą prašosi įsijungti Mišos sąžinė.

Moteris negali atsikratyti galvoje spengiančių garsų iš praeito ryto Ovidijaus palatoje. Dinos balsas su visomis užuominomis gula jai ant krūtinės ir akimirką Miša nusistebi - poveikis toks galingas, kad sugebėjo užgožti net Ovidijaus skambučių išklotinę.

"Kai tavęs nėra šalia, jis visiškai krenta žemyn", viena iš daugelio Dinos frazių kartojasi Mišai tarsi pasenusi plokštelė.

Ji jaučia artėjant blogiausia: dar vienas lašas taurėje ir ims save kaltinti dėl nesėkmingai susiklosčiusio Ovidijaus likimo, nors giliai viduje moteris žino, jog ji čia niekuo dėta. Miša ima dvejoti ar tik vyro sesuo nebuvo teisi sakydama, jog dramoms ir pykčiams dabar ne laikas. Ji bijo aplinkinių akyse pasirodyti ta žiauria beširde, palikusia vyrą pačiu sunkiausiu jo gyvenimo laikotarpiu. Tiesa yra ta, kad į tokias situacijas niekas nesigilina ir nežvelgia artyn. Žmonėms nerūpi svetimos priešistorės, tačiau lygiai tokios pat nesavos baigtys duoda teisėjų liežuviams negarbingo darbo. Nuo tos akimirkos, kai gniauždama lagaminų rankenas Miša peržengė namų slenkstį, moteris leidžiasi draskoma į gabalus dėl prarasto saugumo ir užuovėjos mylimo vyro aplinkoje. Bet kaip ironiškai kartais sugula aplinkybės - niekas joje nematys pažeistos jos veido pusės, nors ir kiek kartų ji tą suraižytą skruostą žmonėms atskleistų.

Dina buvo teisi sakydama, jog gyvenime neegzistuoja paprastos baigtys. Apskritai, Miša buvo linkusi manyti, kad pasaulyje nėra nieko lengvo, o čia - skyrybos su žmogumi, aštuonerius metus turėjusiu dalį jos savasties. Santuoka Mišai buvo lyg savotiškas savęs perpjovimas perpus, kai vieną savęs dalį pasilieki sau, o kitą išmainai į svetimo žmogaus, bet artimos sielos gabalą. Tiek ji, tiek Ovidijus jau buvo susipjaustę.

Grindžiant logiškai, skyrybų esmė turėtų būti savų supjaustytų pusių susigrąžinimas, jomis atsimainant. Bet Miša žino, kad gyvenimas toksai painus ne tam, jog bet kas jį pergudrautų, vadovaujantis logikos pagrindais. To, ką kadaise atidavei svetimam į rankas, nebeatgausi tame pačiame pavidale. Ji įsitikinus, kad būtent šitaip žmonės save iššvaisto: kaskart vis kitam žmogui atpjauna po mažą savęs gabalėlį, o tas dažniausiai atgal grįžta praradęs savastį arba lieka išvis nesugrąžintas.

Todėl dabar žinodama, jog viena jos pusė besąlygiškai priklausoma nuo Ovidijaus, moteris baiminasi metams bėgant išdalysianti viską, kas likę rezerve. Ji blaškosi dėl spontaniško atsiskyrimo nuo būsenos, kurią jau seniai laikė namais, nes dabar ji be namų. Dienos bėga sename vasarnamyje, kuris tėra apipintas prisiminimais iš metų, jiems su Ovidijumi tenai leidžiant svajingas vasaras. Bet namų ten nebėra. Ir negali būti ten, jei tebėra visai kitur.

Ir dabar, važinėdamasi senais Antežerių keliais, Miša pajunta, kaip be namų negerai - ji neturi kur eiti. O keliauja būtent ten, kur paliko saugumą. Tik grįžta tenai pasiimti ne jo, o likusių daiktų. Susikraus materialą kuprinėn ir išsinešdins, ignoruodama namų saugumą.

Tiek jau to, pagalvojusi spusteli greičio pedalą smarkiau.

Dabar Miša sąmoningai koncentruojasi tik į kelią ir tik į jį, nes pačiu laiku pajuto, jog ima grimzti į vandenis, žaizdas teršiančius, o ne valančius. Įvažiavus į pačią apskrities pradžią, moteriai atmintin šmėžteli dar viena vakarykščio jų su Dina pokalbio dalių. Vingiuoti posūkiai jai primena Ovidijaus avariją, mat sesuo minėjo, jog nuo kelio vyras nuslydo visai netoli namų. Tada, lyg tyčia, akyse praskrieja scena palatoje su Ovidijaus telefonu. Prisiminus Tomą, Miša staigiai sugniaužia vairą. Žvilgsnį susiaurina tarsi ką tik būtų atsitiktinai suvedusi galus.

𝗧𝗜𝗘𝗦𝗔 | ✎Where stories live. Discover now