Vilkų ratas ✔

12.

Rozmari jau manęs laukė. Mane pamačiusi ji nusišypsojo. Nesusilaikiau ir atsakiau tuo pačiu. Kaip visada tas pats ritualas. Pavogti mašiną ir leistis į kelią. Šį kartą leidau išsirinkti Rozmari. Mergina pasirinko tamsiai žalią volvo. Vairavau vėl aš.

- Ar tau tai nepabosta?- paklausė ji.

- Esu prie to įpratusi,- atsakiau paprastai.- Kai buvo gyvas tėtis ir dar turėjau brolį mes dažnai keliaudavome. Tad man tai tapo įprastu dalyku.

- Man tai niekados nepatikdavo,- pasakė Rozmari.- Visuomet tekdavo bėgti, kovoti, galiausiai maldauti kad likčiau gyva. Jaučiuosi tokia pavargusi. Tada pamačiau tave. Tavo išvaizda išdavė tave.

- Išdavė?- paklausiau nustebusi.

Mergina linktelėjo.

- Vis dairydavaisi per petį, dirbai greitai ir užtikrintai. Žinojai ką daryti. Tada nusprendžiau, jog su tavim liksiu gyva. Per daug kartų nukentėjo mano užpakalis.

Kreivai šyptelėjau.

- Taigi esu tavo apsauga,- pasakiau.

Rozmari nusijuokė.

- Tikrai taip.

Taip po truputį pažinau Rozmari. Net gi prie jos prisirišau. Buvau jai tarsi didžioji sesuo.
——————————————————————————-
Apsistojome Amzeine. Vėl pigus motelis. Daugiau negalėjome sau leisti. Pinigai po truputį tirpo.

- Kaip tau padavėjos darbas?- paklausiau Rozmari.- Mums senka pinigai. Padirbėsime čia kurį laiką, o po to vėl keliausime. Ką manai?

- Man tinka,- atsakė ji.

- Mačiau skelbimą prie vienos užkandinės. Ryt į ją užsuksime ir pasiteirausime dėl darbo. Amzeine vilkolakių populiacija maža, tad manau jog susitvarkysime.

Mergiotė linktelėjo. Pavalgėme ir kritome į lovą. Sapnavau Davidą. Skausmo persmelktas veidas šaukėsi manęs, bet aš nieko nedariau. Tiesiog jį stebėjau iš šono. Kaip jis raitosi iš skausmo. Tada pasirodė kraujas ir aš atsibudau.

Laikrodis rodė 6 valandą. Kritau atgal į lovą. Užsimerkiau, bet nemiegojau. Ilsėjausi. Po kurio laiko pakilo Rozmari. Aš taip pat. Dušas, pusryčiai ir bandymas gauti darbą.

Edas Onylas. Šlykštus, storas diedas buvo užkandinės savininkas. Mus pamatęs apsidžiaugė. Pasak jo, mes buvome šviežias kraujas, kurio trūko jo verslui. Abi su Rozmari įsidarbinome padavėjomis. Pradėjome iš karto.

Taip ir ėjo mūsų dienos. Darbas, motelis, darbas, motelis. Gavusios algą išėjome iš darbo tą pačią dieną ir keliavome toliau. Kita stotelė buvo Rauzvudas. Ten taip pat apsistojome motelyje.

Išmokinau Rozmari keletos dalykėlių, kuriuos buvo pamokęs tėtis. Jaučiausi pakylėta, nes galėjau kažkam perduoti įgytas žinąs ir gebėjimus. Mergina buvo ypač imli. Greitai perprato kovos judesius, išmoko naudotis peiliu bei ginklais. Ji tapo mano seserimi.

Ėjome iš darbo, kai mus sustabdė du vyrai. Aukšti, raumeningi, besišypsantys nuo ausies iki ausies.

- Jūs čia naujokės,- pasakė vienas jų.

Apsimetėme, jog jų negirdime ir ėjome toliau, bet vienas jų staigiai sugriebė Rozmari už rankos.

- Geriau susitarkime gražiuoju,- pasakė jis.

- Bus geriau jei paleisi ją,- įspėjau jį.- Mes nenorime problemų. Manau ir jūs ne.

Jie tik nusijuokė.

- Tu turbūt nežinai, kas mes tokie, mergyt. Apsidairyk aplinkui. Viskas priklauso mums.

Pažvelgiau į Rozmari. Nežinau ar ji sugebėtų nužudyti. Tai buvo vienas nemaloniausių dalykų, kuriuos reikia atlikti, bet jei nebus kitos išeities teks pralieti kraują.