Vilkų ratas ✔

2.

Apsistojome kažkokiame pigiame motelyje. Nei vienas iš mūsų nekalbėjome. Kiekvienas žinojome savo darbus. Mudu su Kailu pasirūpinome visa įranga, tėtis išėjo susisiekti su kitais medžiotojais.

- Tai geruoju nesibaigs, - pasakė man tyliai Kailas dėliodamas ginklus ant stalo.

- Žinau, - pasakiau ranka persibraukdama veidą. – Bet mes jo niekaip neperkalbėsim, Kailai.

Brolis sunkiai atsiduso.

- Aš nenoriu mirti, Hazal, - sušnabždėjo jis tyliai atsisėsdamas ant lovos.

Sustingau. Skausmas nudiegė širdį.

- Aš taip pat, - pasakiau ir atsisėdau priešais jį. – Todėl turime stengtis, jog išgyventume. Nesvarbu, kaip, bet privalome.

Brolis neigiamai papurtė galvą, liūdnai šyptelėjo.

- Ir pati žinai, jog neturime jokios vilties, Hazal. Mes ne tokie stiprūs, kaip jie... po galais, nežinia kaip reikės prieš juos atsilaikyti.

- Todėl ir reikia sugalvoti tokį planą, jog turėtume šansą išgyventi, - pasakiau paliesdama broliui petį. - Grįžus tėčiui, reikės imtis darbo. Nes nei vienas mūsų nenorime mirti.

Kailas linktelėjo. Toliau darbą tęsėme tylėdami. Aš puikiai supratau Kailą. Keletą kartų jau teko kapanotis iš mirties gniaužtų. To pasekmė, randais nusėtas visas kūnas. Man galbūt pasisekė labiausiai. Turėjau jų tik keletą. Vieną didžiulį randą šone. Kuomet nespėjau užsitaisyti ginklo, kai kitą minutę buvau parblokšta ant žemės ir tik pajutau, kaip aštrūs vilko dantys susmigo man į šoną. Kitą randą ant šlaunies turiu, taip pat nuo vilko. Pagal mūsų planą, turėjome susidoroti tik su dviem, bet su jais buvo dar ir mergina. Mes, kaip kokie didvyriai manėme išgelbėsim ją nuo didelių, piktų vilkų, bet skaudžiai klydome. Susidorojome su vyriokais, kai ta pavirtusi į vilkę puolė kas arčiausiai jos stovėjo ir tai buvau aš. Teprisimenu tėčio ir Kailo riksmus, tada atsijungiau. Tada dar ilgai teko pagulėti lovoje.

Kailui keletą kartų teko rimtai pabuvoti ligoninėje. Po tokio vieno karto mes abu su broliu manėme, jog jau viskas, daugiau nebemedžiosime, nežaisime su savo gyvybėmis, bet kaskart tekdavo skaudžiai nusivilti. Tėtis buvo per daug užsidegęs noru surasti Elę ir Maiklą ir atsilyginti už mūsų šeimą. Iš pradžių mudu su broliu irgi degėme noru susidoroti su visais vilkolakiais, bet kas kartą grįžus iš kovos su jais, supratome jog tai buvo bergždžias reikalas. Kad ir kaip mes stengėmės, kad ir ką mes bedarėme, bet jie buvo už mus stipresni, greitesni, vikresni. Mus gelbėjo tik ginklai.

Staigus beldimas į duris. Abu sustingome. Kailas staigiai man padavė ginklą. Pats nukreipė ginklą į duris. Dar vienas beldimas į duris tik šį kartą stipresnis. Lėtai prisiartinau prie lango.

Praskleidžiau užuolaidas. Pro plyšį mačiau kažkokį vyrą. Tai buvo ne tėtis. Atsitraukiau. Pažvelgiau į Kailą ir neigiamai papurčiau galvą.

- Atidarykit duris, - paliepė vyras už durų. – Aš nuo jūsų tėvo.

Lėtai prisiartinau prie durų. Kailas atsistojo iš šono, už durų. Ginklą nutaikė į duris. Pravėriau duris ir padariau mažą plyšį.

- Kas tu toks? – griežtai paklausiau.

- Aš Finas, - pasakė jis. – Mane siuntė jūsų tėvas, Bilas.

Akies krašteliu pažvelgiau į Kailą. Tas linktelėjo į kambario vidų.

- Kur jis? – dar paklausiau vyro ir įdėmiai jį nužvelgiau.

Vyras man tik nusišypsojo.

- Jis sakė, kad taip lengvai manęs neįsileisite, todėl įdavė tai.

Rankose jis laikė tėčio vestuvinį žiedą. Kitoje pusėje buvo išgraviruoti jo ir mamos vardai. Linktelėjau.