Vilkų ratas ✔

7.

Buvau visa kruvina. Nuo galvos iki kojų. Tirštas, klampus kraujas varvėjo nuo rankų, kojų. Bandžiau jį nusivalyti, bet jo tik daugėdavo. Metalo ir geležies kvapas. Aštrus, riečiantis nosį kvapas. Klykiau, šaukiausi pagalbos, bet niekas neatsiliepė. Tada išgirdau kažkieno tylų atodūsį prie pat ausies. Sustingau. Norėjau pažiūrėti kas tai, bet negalėjau pajudėti. Buvau įklimpusi kraujo klane. Dar vienas tylus, gilus atodūsis. Bandžiau kalbėti, bet neišleidau nei vieno žodžio. Negalėjau nieko padaryti. Tik stovėti ir žiūrėti. Žiūrėti, kai iš gilumos išnoro neaiškus pavidalo šešėlis. Jis tarsi kabojo ore. Juoda dėmė vis artėjanti prie manęs. Kol galiausiai atsidūrė tiesiai man priešais veidą. Nuo šešėlio kvepėjo mirtimi. Tada jis ištiesė savo kaulėtus pirštus ir sugriebė man už gerklės. Šalti pirštai susmigo į odą. Galėjau jausti, kaip kūną užlieja šaltis. Kaip stoja širdis.
Šešėlis pasilenkė prie manęs. Smarkiau spustelėjo gerklę. Mirtis, štai kas jis buvo .
- Tai tavo kaltė,- tyliai ištarė šešėlis.
Kita ranka jis man išplėšė širdį....

- NEEEEE.... – garsiai suklykiau ir atsibudau.

Staigiai apsidairiau aplinkui. Širdis taip kalatojosi, jog rodėsi tuoj iššoks iš krūtinės. Jutau neapsakomą skausmą. Drebėjau. Buvo šalta. Ranka nusivaliau prakaitą, norėjau atsikelti iš lovos, kai išgirdau krebždesį. Taip ir sustingau viena koja ant žemės, kita lovoje.

Tyliai atsidarė kambario durys.

- Ar viskas gerai, Hazal? – tyliai paklausė Trevoras.

Sunkiai atsidusau.

- Man viskas gerai, Trevorai. Grįžk į kambarį, - tyliai atsakiau.

Trevoras lėtai pajudėjo nuo durų link manęs. Atsisėdau ant lovos. Mėnulis blausiai apšvietė kambarį. Rankomis užsidengiau pavargusį veidą. Pajutau, kaip Trevoras atsiklaupė priešais mane.

- Blogas sapnas, Hazal? – paklausė jis švelniai ir suėmė mano rankas.

Pažvelgiau į jį. Vaikinas buvo ne tik gražus, bet ir geros širdies. Jis ėmėsi mane globoti. Šiandien aprodė namą, papasakojo apie Davidą ir kitus. Visą dieną praleido mane linksmindamas.

- Ačiū tau, - tyliai jam pasakiau ir nusišypsojau.

Vaikinas plačiai nusišypsojo.

- Visada pasiruošęs tau padėti, Hazal, - pasakė jis ir švelniai palietė man skruostą.

- Patrauk rankas, - šaltai ir griežtai pasakė kažkieno balsas tarpduryje.

Abudu atsisukome. Tarpduryje pusnuogis stovėjo Davidas. Rankos griežtai sunertos, sunkus, griežtas žvilgsnis buvo įsmeigtas į Trevoro ranką, kuri vis dar buvo man ant skruosto. Švelniai suėmiau Trevoro ranką ir patraukiau sau nuo skruosto.

- Tau jau metas, - šaltai pasakė jis Trevorui.

Vaikinas nieko nesakė. Pažvelgė į mane, atsistojo ir priėjo prie brolio. Nieko nesakė, tik griežtu žvilgsniu pažvelgė į jį ir išėjo. Tada pajudėjo Davidas.

Nežinau ko buvo galima tikėtis iš jo, bet vieną dalyką supratau iš Trevoro pasakojimų, Davidas buvo itin griežtas ir nekentė kai kas nors jam nepaklūsta. Tad tiesiog tylėjau ir nusukau žvilgsnį į langą. Vis dar drebėjau, šalau ir niekaip negalėjau išmesti sapno iš galvos. Toks jausmas, jog galėjau jausti ir užuosti kraują. Užsimerkiau.

Davidas smarkiai suėmė mane už smakro ir atsisukau į jį.

- Žiūrėk į mane, kai su tavimi kalbu, - pasakė jis šaltai.

Šaltas, griežtas, atšiaurus, negailestingas. Štai koks buvo Davidas.

- Daugiau niekada neįsileisk Trevoro į savo kambarį naktį. Ar supratai mane? – paklausė jis.

Nežinau kodėl, bet nusijuokiau. Davidas susiraukė, paleido mano smakrą, o aš dar labiau pradėjau juoktis. Supratau, kokia absurdiška buvo situacija. Jos nepagerino ir mano ištarti žodžiai.

- Eik velniop.

Puikiai supratau, jog neturėjo ko prarasti. Tėvas buvo miręs, nežinojau Kailo padėties. Neturėjau nieko, ką galėjau prarasti, nes jau viską buvau praradusi. Buvau sugniuždyta, palaužta.

Atsistojau, pažvelgiau į jį ir dar kartelį jį pasiunčiau, prieš eidama į vonią.

Viskas truko minutę. Buvau prispausta prie sienos, rankos užlaužtos į viršų. Davido pirštai smarkiai sugniaužė man gerklę.

- Išsiaiškinkime vieną dalyką, - pasakė jis šaltai ir smarkiau spustelėjo man gerklę. – Nepakenčiu, kai mano nerodoma pagarba. Ypač iš žmonių. Tad prikask liežuvį, būk gera mergaitė ir laikykis taisyklių.

Aš tik nusišypsojau. Jis suraukė antakius.

- Tau tai kelia juoką? – paklausė jis ir prikišo savo veidą arti manęs.

- Aš neturiu ko prarasti, - pasakiau pavargusiu balsu. – Jei nori gali mane nudėti čia ir dabar. Man tikrai nei motais. Praradau viską kas man buvo brangiausia. Tėvą, Kailą... man gana...

Davidas kurį laiką žvelgė į mane, patraukė ranką nuo mano gerklės ir mano netikėtumui švelniai paglostė man veidą. Tarsi pats suprasdamas, kad tai netikėta, jis staiga atšoko nuo manęs ir išėjo nieko nepasakęs. Skruostas liepsnojo.

- Čia tai bent, - tyliau sau pasakiau suimdama skruostą. – Šito tai nesitikėjau.

Tyliai nusliūkinau į vonią. Pažvelgiau į veidrodį ir apsisprendžiau.

- Tėvas mane mokė ne taip. Kol gyva esu nepasiduosiu. Kovosiu iki kol esu gyva.

Šaltu vandeniu nusiprausiu veidą, kartu nuprausdama neviltį ir sielvartą.

- Aš tėvo dukra, - pasakiau sau smarkiai suspausdama rankas į kumščius. – Taip lengvai nepasiduosiu.
-----------------------------------------
Rytas buvo itin sunkus. Vėl ir vėl sapnavau tą patį. Šleikštulio jausmas nepaleido dar visą dieną. Pusryčiavome tik mudu su Trevoru.

- Kaip jautiesi? – paklausė jis ruošdamas skrebučius.

- Viskas gerai, Trevorai, - pasakiau pasirėmusi į rankas.

- Nemeluok, - pasakė jis švelniai. – Iš akių matau, jog ne itin gerai. Kas atsitiko? – paklausė jis ir atsisėdo priešais mane.

- Viskas gerai, - dar kartelį pasakiau.

- Hazal, - pasakė jis griežčiau.

Galėjau tik liūdnai nusišypsoti.

- Esu daug mačiusi. Esu daug nužudžiusi, - pradėjau aš. – Bet niekada nesapnavau košmarų. Žinojau, jog jie to nusipelnė. Jie buvo menkystos, pavertę žmonių gyvenimus pragaru. Bet kai pamačiau tėvo mirtį man priešais akis... – pasakiau ir nutilau.

Pažvelgiau į sugniaužtus savo kumščius.

- Supratau koks žiaurus ir negailestingas gali būti gyvenimas...

- Hazal, - tyliai jis pasakė ir suėmė mano rankas. – Jei nori...

- Trevorai... – pasakė griežtas balsas tarpduryje.

Užsimerkiau ir sunkiai atsidusau. Tik jo dabar trūko, pagalvojau atsimerkdama. Trevoras atsitraukė.

- Būk pasiruošęs vakarui, - man už nugaros įsakė Davidas. – Paruošk ir ją.

- Ar tu tuo įsitikinęs? – paklausė Trevoras.

- Tai ne prašymas, - griežčiau pasakė jis.

Trevoras pavartė akis ir tepasakė:

- Būsim pasiruošę.

Davidas išėjo.

- Kas bus vakare? – paklausiau jo.

Vaikinas gudriai šyptelėjo.

- Turėsi galimybę pamatyti brolį, Hazal, - gudriai pasakė jis ir mirktelėjo.

- Puiku, - pasakiau džiaugdamasi. – Bet kas bus vakare, Trevorai?

- Alfos gimtadienis.

Taip, proga buvo puiki pamatyti brolį. Bet supratau, jog būsiu apsupta grobuonių. Negailestingų, šaltakraujų grobuonių.