Vilkų ratas ✔

9.

Buvau sustingusi iš siaubo. Basa su prasegta suknele jaučiausi vėl taip pat, kaip tame pačiame motelio kambaryje su Liucijumi.  Vėl tas pats neapsakomas šleikštulio ir bejėgiškumo jausmas.

Jutau, kaip jo pirštai slydo nuoga mano nugara. Pasidarė šalta, bet įkaitę jo pirštai palikdavo šilumos žymes ant mano kūno, kurias norėjosi tuoj pat nusiplauti.

Rankas stipriai laikiau priglaudusi prie krūtinės. Dieve, meldžiau, galiu ištverti bet ką. Bet tik ne tai. Maldauju, tik ne tai.

- Nusirenk,- pasakė jis tyliai man prie ausies.

Delsiau.

- Geriau tai padaryk pati,- pasakė jis.- Nenoriu suplėšyti suknelės.

Užsimerkiau. Rankomis užsidengiau veidą.

- Aš negaliu,- pasakiau.- Mušk mane, jei nori, bet daugiau to patirti nenoriu. Antro karto neištversiu.

Davidas staigiai perplėšė suknelę. Išsigandau. Suknelė nukrito ant žemės. Man tai buvo pats labiausiai ausis rėžiantis garsas.

Teks tai patirti dar kartą, pagalvojau.

Pajutau Davido pirštus sau ant šlaunies. Jis lėtai, pirmyn atgal glostė randą man ant dešinės šlaunies. Tada pakilo aukščiau. Rankas vis dar stipriai laikiau prispaudusi sau prie krūtinės. Stipriai užsimerkiau. Nenorėjau jo matyti.

- Atsimerk,- įsakė jis.

Nepaklusau. Padariau priešingai. Dar stipriau užsimerkiau.

- Prašau gražiuoju, Hazal,- pasakė jis keistu balsu.- Atsimerk.

Galėjau jausti jo alsavimą sau prie ausies. Neištvėriau ir atsimerkiau.

Davidas nubraukė plaukus man už ausies. Švelniai palietė skruostą. Lėtai perbraukė per lūpas. Tada lėtai palenkė galvą ir įsikniaubė man į raktikaulį. Nosies galiu lėtai braukė pirmyn atgal, pirmyn atgal. Tada pajutau jo dantis. Priešais akis iškilo Liucijus.

- NE!!! - garsiai suklykiau ir atstūmiau jį.

Puoliau ant žemės ir susiriečiau į kamuoliuką. Neverkiau, nes daugiau neturėjau jėgų.

Davidas pritūpė šalia.

- Tai tik įspėjimas, Hazal,- pasakė jis švelniai glostydamas man plaukus.- Kitą kartą eisiu iki galo. O dabar būk gera mergaitė eik pasiieškoti kitos suknelės ir mudu eisim atgal.

Neigiamai papurčiau galvą. Man buvo jau gana.

- Hazal, ar negirdėjai?- paklausė jis griežčiau.- Nori eiti iki galo čia ir dabar? Gali pasirinkti kilimas ar sofa. Kaip bus?

Pakėliau į ji akis. Supratau jog jis nejuokauja. Lėtai atsistojau, sukaupiau visą drąsą ir pasakiau:

- Tu negailestingas šunsnukis, Davidai.

- Pirmyn, Hazal. Turi tik dešimt minučių, - tepasakė jis.

Nusisukau. Nežinau kiek laiko užtrukau, kol išsirinkau kitą suknelę.

Davidas laukė apačioje. Jau susitvarkęs. Nusileidau į apačią. Įdavė man aukštakulnius.

Teko vėl sugrįžti į košmarą.
——————————————————-
- Kas atsitiko? - paklausė Trevoras mudviem susitikus.

Nutaisiau netikrą šypseną.

- Nieko tokio su kuo nesusidoročiau,- atsakiau.

Trevoras atidžiai mane nužvelgė.