Vilkų ratas ✔

17.

Užsimerkiau. Gilus kvėpavimas. Įkvėpt, iškvėpt, įkvėpt, iškvėpt. Porą kartų pakartojau, kol galutinai nusiraminau.

Apačioje išgirdau triukšmą. Girdėjau Trevoro ir Davido balsus.

- Ką čia darai?- užtrenkęs kabineto duris paklausė Davidas.

- Norėjau tik sužinoti, kaip viskas baigėsi,- atsakiau paprastai.

Davidas ranka persibraukė plaukus, įsipylė stiklinę brendžio ir atsisėdo priešais mane.

- Viskas baigėsi sumautai,- ištuštinęs stiklinę vienu mauku pasakė jis.

Atsistojau. Paėmiau iš jo rankų stiklinę ir pripyliau dar vieną. Tik ši kartą daugiau.

- Kaip viskas baigėsi? - paklausiau paduodama jam į rankas stiklinę.

- Alfa mirė,- teatsakė Davidas.

Nusisukau nuo juo ir nusišypsojau.

- Ar tai tavo darbas?- paklausiau atsisėdama priešais.

Davidas pakėlė į mane akis. Atsakymo, taip ir nesulaukiau. Bet žinojau. Tai ne jo darbas.

- Aš tik vieno nesuprantu,- pradėjau. - Man sakei visai ką kitą. Sakei, jog nereikės ilgai laukti. O šiandien pasirodo aš dėl tavęs klydau.

Davidas kreivai šyptelėjo.

- Aš tik norėjau tave išdulkinti, Hazal,- atsakė jis.- Aš sakiau tau tai, ką tu norėjai girdėti.

Ir vis gi dėl tavęs labai suklydau, pagalvojau.

- Ir kaip alfa mirė?- paklausiau.- Ar labai kankinosi?

Davidas piktai į mane pažiūrėjo, iki galo ištuštino stiklinę ir atsistojo priešais mane. Nejudėjau. Atsiklaupė priešais mane suvienodydamas mūsų akių lygį.

- Kai pirmą kartą tave pamačiau, supratau jog su tavimi nebus lengva, Hazal,- pasakė jis švelniai glostydamas man skruostą.- Nenorėjau imtis prievartos, tad ėmiausi to ką geriausiai moku. Meluoti.

- Tu visada buvai toks,- pradėjau.- Manipuliuojantis, šaltas, žiaurus. Ar nesunku taip gyventi?

Davidas tik nusijuokė.

- Aš sutvertas tam, Hazal. Aš sutvertas valdyti, - paprastai atsakė jis.

Aš tik liūdnai šyptelėjau.

- Taip, šunsnukiai niekad nesikeičia. Tai patyriau savo kailiu,- atsakiau.

Davidas tik kreivai šyptelėjo. Įsmeigė akis į manąsias ir nepaleido žvilgsnio. Šaltas, nieko daugiau nemanantis žvilgsnis.

Ilgai negalvojau. Švelniai pirštais keliavau jo skruostu. Tvirta, stangri oda. Kelių dienų barzda kuteno pirštų pagalvėles. Turiu pripažinti Davidas buvo patraukus, bet puikiai supratau, kaip viskas baigsis.

- Pabučiuok mane,- įsakiau jam.

Antro karto nereikėjo kartoti. Rankas tvirtai uždėjau jam ant pečių ir leidau jo bučiuojama. Pritrūkus oro vienas nuo kito atsiplėšėme. Pasilenkiau prie jo ausies ir tyliai sušnibždėjau:

- Lik sveikas išgama...

Tada staigiu judesiu suvariau jam į kaklą peilį. Viskas truko minutę. Davidas atsitraukė nuo manęs, smarkiai suėmė ranka kaklą ir bandė sustabdyti besiveržiantį kraują. Paklaikusios akys buvo įsmeigtos į mane.

- Tu prak...

Nieko nelaukiau ir šokau ant jo. Viena ranka jis bandė mane nustumti nuo savęs, bet aš nepasidaviau ir suvariau peilį jam į šonkaulius. Nepaleidau, net ir tada kai jis man smarkiai smogė. Nepasidaviau. Grūmėmės iki paskutinės sekundės kol jis krito negyvas ant grindų.