Vilkų ratas ✔

6.

Atsibudau kažkokiame kambaryje. Bandžiau atsisėsti, bet kūnas klykė iš skausmo. Bent menkiausias judesys sukeldavo neapsakomą skausmą. Sukandau dantis ir šiaip ne taip išlipau iš lovos. Pasiramstydama sienomis bandžiau atidaryti duris, bet jos buvo užrakintos. Tada lėtai nuslinkau prie lango. Bandžiau ir jį atidaryti, bet bergždžiai. Sunkiai atsidusau ir atsisėdau ant grindų prie lango.
Nagi susikaupk, Hazal, paliepiau sau. Kaip, po galais, aš čia atsidūriau. Ir kur Kailas. Tada atsiminiau. Prieš mirštant tėvui Kailas buvo nutemptas į namą, o aš palikta kovoti. Tėvas, o Dieve, jis žuvo, tyliai pati sau pasakiau. Tik ne dabar. Reikia, kaip nors iš čia išsinešdinti, surasti Kailą ir mauti iš šio namo.

Lėtai atsistojau. Patikrinau kitas duris. Vonia. Šaltu veidu nusiprausiau veidą. Pažvelgiau į save veidrodyje ir daviau sau pažadą iš čia kaip nors išsinešdinti.

Apieškojau visus stalčiaus, kol galiausiai suradau savarželę ir jomis bandžiau atrakinti duris. Gerai, pati sau paskiau. O kas toliau. Taip lengvai iš čia neišsinešdinsiu. Juolab jei už durų stovės bent vienas jų. Tuomet prikišau ausį prie durų ir bandžiau klausytis. Girdėjau tik savo pačios kvėpavimą. Puiku, pasakiau sau pati. Už durų nieko nebuvo. Tyliai jas atidariau.

Atsargiai iškišau galvą pro duris apsidaryti. Laiptai buvo vos už keletos žingsnių. Lėtai, judėdama tarsi kaip koks vėžlys slikau link laiptų. Buvai taip prisiplojusi prie sienos, jog atrodė galėčiau į ją sulįsti. Žingsnis po žingsnio, metras po metro artinausi prie savo tikslo.

- Tau nepavyks, - pasakė balsas man už nugaros. - Jis tau neleis.

Krūptelėjau. Lėtai atsisukau į balso savininką. Priešais mane stovėjo jaunuolis. Atsirėmęs į sieną, atsipalaidavęs ir visai nesijaudino, jog bandžiau pasprukti.

- Klausyk, - pradėjau aš,- aš tik noriu surasti savo brolį ir iš čia išsinešdinti. Niekam blogo nelinkiu.

Vaikinas nusijuokė.

- Išeidama labai pakenktum Davidui. Juolab, kai jis rado savo animma.

Susitaukiau. Nesupratau ką jis kalba.

- Ach... tu dar nieko apie tai nežinai, - pasakė jis ir šyptelėjo. - Patikėk, tau labai nepasisekė.

- Tuomet padėk man pabėgti,- bandžiau jį įkalbėti. - Aš tik žmogus ir man čia tikrai ne vieta.

Vaikinas nusijuokė. Mano nuostabai praėjo pro mane ir dingo laiptų apačioje. Turėjau progrą pabėgti.

Buvau laiptų apačioje, prie durų kai jos atsidarė. Sustingau. Į mane žvelgė tas pats vilkolakis nužudęs tėvą. Šaltos, mėlynos akys. Pajaučiau, kaip nurijau gerklėje užstrigusį gumulą.

- Juk sakiau, tau ją prižiūrėti, Trevorai, - pasakė jis vaikinui už mane.

Kryptelėjau galvą jo pusėn. Vaikinas tarsi gindamasis iškėlė rankas į viršų.

- Tai juk tavo animma, brol. Pats ją ir prižiūrėk, - metė vaikinas atgal nueidamas.

Nieko nelaukiau ir dėjau į kulnus. Deja teko skaudžiai nusivilti, kai buvau staigiai sugriebta ir taip papurtyta, jog tikėjau kad gavau smegenų sutrenkimą.

Jis smarkiai suėmė mane už žandikaulio, spustelėjo ir tyliai pasakė:

- Paskui mane.

Nesipriešinau. Puikiai supratau, jog be reikalo būčiau išeikvojusi jėgas. Atsidūrėme jo kabinete. Akys lakstė tai nuo vieno daikto prie kito ir galvojau, ką galėčiau panaudoti savigynai.

- Nevark,- įspėjo jis mane atsisukdamas. - Tau nepavyks. Viskas labai paprasta. Tu pasiliksi šiame name. Nekelsi kojos į lauką ir nesirodyti man akyse. Sėdėsi kambaryje, tol kol nebūsi pakviesta.