Vilkų ratas ✔

20.

Nieko neįvyko. Gulėjau atmerktomis akimis ir klausiausi tylaus Liucijaus alsavimo. Galėjau pabėgti. Tiesiog atsikelti ir jį palikti, bet taip nepadariau. Ir pati nežinojau kodėl. Tiesiog ramiai gulėjau ir klausiausi jo alsavimo. Akys pačios užsimerkė.

Pabudau pirma. Staiga šokau iš lovos ir ruošiausi pabėgti, kai tarpduryje pasirodęs Liucijus pasakė:

- Turime pasikalbėti. Geriau prisėsk.

Dvejojau. Liucijus mostelėjo ranka prie stalo. Atsisėdau.

- Pradėsiu nuo to, jog man labai gaila kas tau atsitiko. Tu buvai mano užduotis. Turėjau ją įvykdyti. Toks buvo mano vaidmuo.

- Man nereikia tavo atsiprašymų,- pasakiau.- Geriau papasakok, kaip viskas prasidėjo.

Liucijus rank persibraukė pavargusį veidą.

- Mano alfa,- pradėjo jis.- Žinojo, jog jūs atvyksite. Žinojo jog ieškosite, kaip atkeršyti už savo šeimą. Neklausk, kaip jis tai žinojo. Aš nežinau, Hazal. Tuomet man buvo įsakyta su tavim susidoroti. Aš ir mano šeima, mes norėjome palikti klaną. Viskas turėjo baigtis kitaip.

- Taigi aš buvau tavo laisvės kaina,- tepasakiau.

Jis linktelėjo.

- Ar buvo būtina prievarta? - paklausiau jo.

Liucijus linktelėjo.

- Kambaryje buvo kamera.

Likau apstulbusi. Giliai įkvėpiau.

- Ko tu nori iš manęs, Liucijau?- paklausiau pavargusiu balsu.

- Aš noriu jog tu man padėtum viską išsiaiškinti, Hazal. Galėsi atkeršyti už save, už savo šeimą.

Neigiamai papurčiau galvą.

- Aš nieko neturiu, Liucijau. Likau viena. Tėvas nebegyvas, Kailas... jis... jam aš nebereikalinga. Tad ne. Daugiau nebenoriu. Tiesiog negaliu.

Liucijus įdėmiai į mane žiūrėjo.

- Bet ar nenori išsiaiškinti? Negi tau neįdomu?

Neigiamai papurčiau galvą.

- Ne. Man tiesiog gana. Man reikia paskambinti.

Atsistojau ir išėjau iš kambario. Registratūroje paskambinai Trevorui.

- Klausau?- pasigirdo jo balsas.

- Sveikas, Trevorai.- pasakiau.- Kaip laikaisi?

- Pagaliau, Hazal,- atsiduso jis.- Pagaliau išgirdau tavo balsą.

- Kas atsitiko?- paklausiau susirūpinusiu balsu.

- Jis gyvas,- tepasakė jis.

Nutilau.

- Kas gyvas?- paklausiau šaltu balsu.

Trevoras tylėjo.

- Trevorai?- reikliai paklausiau.

- Aš atsiprašau, Hazal.- tepasakė jis. - Aš kitaip negalėjau. Jis mano brolis...

Numečiau ragelį. Traukiausi atgal. Davidas. Jis buvo gyvas. Po galais.

Žinojau kas bus toliau. Jis medžios mane tol kol galiausiai sumedžios. Vėl viskas iš naujo, pagalvojau.

Grįžau į kambarį.

- Man reikia tavo pagalbos, Liucijau.- pasakiau.- Tu padėsi man. Aš padėsiu tau.

- Pasakyk, ką turiu padaryti,- tepasakė jis.