Vilkų ratas ✔

6.

Susiraukiau. Nesupratau kas čia dėjosi. Giliai įkvėpiau ir prabilau:

- Paklausyk, aš nesuprantu kodėl čia esu. Ir tikrai nemanau, jog taviškiams labai patinka žmonės. Todėl geriausia mane paleisti. Prisiekiu aš daugiau nekelsiu čia kojos tik leisk man išeiti,- maldavau.

Priešais mane stovėjo stiprus ir šaltas vyras, kurio man niekados nepavyktų įkalbėti. Tą puikiai supratau. Šaltos, mėlynos akys stingdė kraują venose.

- Davidai, brangusis ar tu čia? - paklausė moteriškas balsas tarpduryje.

Pasirodžiusi blondinė buvo itin įspūdingo grožio. Čia tai bent, pagalvojau. Šypsodamasi ji prisiartino prie jo ir pakštelėjo jam į lūpas. Tada atsisuko į mane. Žvilgsnis nieko gero nežadėjo.

- Taigi čia ji, - pasakė blondinė nužvelgdama mane nuo galvos iki kojų. - Jau nusprendei ką su ką darysi, Davidai?

- Ji liks čia, Siuzana, - pasakė jis. - Puikiai supranti kodėl.

Deja tik aš vienintelė nesupratau, kodėl privalėjau čia pasilikti.

- Žinau, brangusis,- pasakė blondinė. - Mums jau laikas. Alfa laukia.

Jis linktelėjo.

- Trevorai,- šūktelėjo jis.

Vaikinas iš karto pasirodė.

- Šį kartą neišleisk jos iš akių,- įspėjo jis prieš išeidamas.

Vaikinukas linktelėjo.

- Gal po galais gali paaiškinti kas čia dedasi?- paklausiau jo.

- Žinoma, - atsakė jis. - Bet pirmiausia tau reikia palįsti po dušu. Paskui mane.

Atsidūriau vėl tame pačiame kambaryje. Trevoras padėjo švarius rūbus man ant lovos ir pasakė jog palauks už durų. Ir vis gi ne visi vilkolakiai yra blogi, pagalvojau nusirenkdama.

Dušas buvo tikra palaima. Numalšino skausmą. Stovėjau tol, kol oda ėmė raukšlėtis. Apsirengiau. Trevoras jau laukė.

- Eime į virtuvę. Tu turbūt išalkusi.

Vaikinas greitai sutepė man sumuštinį, įdavė sulčių ir paliepė viską suvalgyti. Tik tuomet kalbėsis, kai viskas bus pabaigta. Akimirksniu viską suvalgiau. Nes kuris laikas burnoje neuturėjau nei kąsnio.

- Pirmiausia pradėkim nuo manęs,- pradėjo vaikinukas. - Aš Trevoras, Davido brolis. Blondinė, kurią matei Siuzana, kurią jis dulkina jau kuris laikas. Bet viskas pasikeis, nes dabar tu esi čia.

- Aš? - paklausiau nustebusi. - Kodėl?

Trevoras gudriai nusišypsojo.

- Pas vilkolakius yra tam tikros taisyklės. Mes turime tik vieną išrinktąjį per gyvenimą. Ir taip jau atsitiko, jog tu esi Davido. Jis negali tavęs nužudyti, nes kitaip prarastų savo vilką. Jis negali tai leisti išvykti, nes mirtų jo vilkas. Todėl vienintelė išeitis, laikyti tave čia.

Netekau amo. Tiesiog spoksojau į jį buku žvilgsniu ir galvojau, kokias nesąmones jis čia šneka.

- To negali būti,- pasakiau atsistodama. - Aš žmogus. Aš ne tokia, kaip jūs. Ne, ne, ne. To negali būti.

- Taip atsitiko tavo broliui,- paskaė jis.

Sustingau.

- Kailui? Kur jis dabar?

- Jis, kaip ir tu, yra Klerės išrinktasis. O ji yra alfos dukra. Štai kodėl jis buvo nutemptas į namą prieš jums kovojant. Beje turiu pagirti tave. Gan ilgai atsilaikei prieš Gustavą. Bet labiausiai patiko, kai puolei Davidą. Čia buvo viso reginio kulminacija,- juokdamasis pasakė Trevoras.

- Kur dabar mano brolis?- paklausiau.- Ar padėsi man jį pamatyti.

Trevoras neigiamai papurtė galvą.

- Mūsų pas jį neįleis. Klerė neleis.

- Bet aš turiu išvysti savo brolį,- maldavau.- Privalau sužinoti ar jam viskas gerai.

- Deja, niekuo negaliu padėti. Bet Davidas gali. Jis yra alfos karys ir dešinioji ranka. Tik jis tau gali padėti.

Atsidusau. Supratau jog tai tikrai neįvyks. Jis manęs nekentė, o aš ir nedegiau noru nusižeminti prieš jį.

- Tuomet nepavyks, - pasakiau pavargusiu balsu.

- Tau tik tereikia paprašyti,- paprastai pasakė jis. - Juolab, kai tu esi jo animma.

- Ką reiškia tas žodis animma?- paklausiau jo.

Trevoras nusijuokė.

- Šitą jau teks tau pačiai išsiaiškinti, Hazal.

Kilstelėjau antakius.

- Taip, aš žinau tavo vardą. Davidas jį pasakė. - šypsodamasis pasakė Trevoras. - O dabar eime. Aprodysiu namus ir supažindinsiu su uždraustais kambariais.

Įkliuvau, mintyse pagalvojau. Žiauriai įkliuvau.