Vilkų ratas ✔

2.

- Užeikit, - pasakiau įleisdama jį į vidų.

- Jis atsiųs dar kelis, - pasakė Finas. – Liepė susirinki visiems čia. Aptarsime mūsų planą.

- Taigi jūs medžiotojas, - pasakė Kailas.

Finas linktelėjo.

- Kiek dar jūsų atvyks? – paklausiau aš.

- Turėtų būti dar Nojus, Stefanas, Lėja ir Metas.

- Su mumis iš viso aštuoni, - į mane atsisukęs pasakė brolis.

- Galbūt visgi mums ir pasiseks, - pasakiau.
Kailas gūžtelėjo pečiais.

- Tikėkimės, - atsakė jis ir toliau ėmėsi tikrinti ginklus.

Aš mostelėjau Finui atsisėsti. Po valandos sulaukėme dar vieno, dar po valandos kito. Jie pasirodydavo kas valandą. Apie vidurnaktį pasirodė ir tėtis.

Akimi permečiau mūsų komandą. Šansų išgyventi buvo 50/50. Viskas priklausys, nuo to, kaip susidėliosime planus.

Mudviem su broliu visų kalbų teko klausytis iš šono, nes nuolatos būdavom pertraukiami, jei norėjome ką nors pasakyti ar pasiūlyti. Galiausiai pasidavėme ir atsisėdome į šoną klausytis ką jie nuspręs.

Kalbos truko ilgai. Tik paryčiais visi priėjo vieningos nuomonės. Mūsų buvo aštuoni, vilkolakių devyni. Su jais turėsime susitvarkyti per dvi dienas ir dingti iš miesto. Mums su Kailu buvo įduoti aplankalai. Ten buvo surašyti visi stebėjimai, kuriuos atliko Fino grupė, prieš mums atvykstant. Devyni, stiprūs vilkolakiai su kuriais reikės kažkaip susidoroti.

- Hazal, - pasakė tėvas nutraukdamas mano skaitymą, - tau ir Lėjai reikės būti masalu.

- Vėl? – paklausiau suraukdama antakius.

Man tai visai nepatiko.

- Taip, - griežtai atsakė tėvas. – Keturiems iš jų patinka prostitutės, todėl teks jomis apsimesti.

- Bet jie keturi, o mes tik dvi, - pasakiau.

- Jie pasirodo skirtingu laiku, - pasakė Finas. – Šitie, - bedė pirštu į du tamsiaplaukius, - pasirodo apie vidurnaktį. O kiti du apie trečią valandą. Tad spėsime. Tik jums reikės labai pasisaugoti. Matėme ką jie padaro moterims.

Puiku, pagalvojau. Turbūt ir šį kartą teks būti sužalotai.

- Po to dar lieka penki. Be čia jau pasiskirstysime į dvi komandas ir juos pasidalinsime. Jums teks Elė ir Maiklas. Taip susitarėme su jūsų tėvu.

Aš tik linktelėjau. Daugiau nieko negalėjau padaryti.
———————————————————————————
Stovėjau vonioje ir žvelgiau į save veidrodyje. Buvau visiškai kitas žmogus. Ilgi, šviesūs plaukai siekė užpakalį. Didelės, mėlynos akys, ryškus, iššaukiantis makiažas ir dar labiau iššaukianti apranga. Trumpas, odinis sijonas vos dengiantis užpakalį, trumpa palaidinė ir ryškūs, raudoni aukštakulniai, nuo kurių pasidariau gerokai aukštesnė nei įprastai. Ir viskas dėl to jog jiems patiko šviesiaplaukės.

Aš sugebėsiu, pasakiau tyliai padrąsindama save. Aš galiu.

- Hazal, - pasigirdo tėvo balsas už durų. – Mes tavęs laukiame.

Aš galiu, pakartojau sau, pasitaisiau peruką ir žengiau pro duris.

Buvau pasiruošusi blogiausiam, bet viskas ėjosi sklandžiai. Pirmus du vilkolakius tėtis ir jo komanda sudorojo greitai. Jie taip ir nesuprato kas čia atsitiko. Su kitais dviem teko pavargti.

- Jūs čia naujos, - pasakė jie prisiartinę prie mūsų.

Iš pirmo žvilgsnio nepasakytum, jog jie vilkolakiai. Du, dar gana patrauklios išvaizdos vyrai, kurie jautė malonumą žudydami prostitutes. Atsiminiau, kai skaičiau jų bylas. Vienas jų buvo itin linkęs į didelį žiaurumą, net gi į sadizmą, kuris pasireikšdavo žudant moteris. Ir būtent jis, Liucijus, dabar žvelgė į mane taip, jog jaučiausi kaip žvėris įvarytas į kampą. Negirdėjau ką Lėja kalbėjo, nes mano akys buvo prikaustytos prie Liucijaus.

- Koks tavo vardas? – paklausė Liucijus prisiartinęs prie manęs.

Mus skyrė tik žingsnis. Norėjau dėti į kojas, bet jo žvilgsnis manęs nepaleido. Šaltos, mėlynos jo akys tarsi hipnotizavo.

- Nelabai kalbi? – išlenkdamas antakį paklausė Liucijus ir perbraukė nykščiu man per skruostą.

Šiurpuliukai nuėjo per visą kūną. Atsikrenkščiau.

- Aš Viktorija, - pasakiau virpančiu balsu.

Liucijus nusišypsojo.

- Gražus vardas, - pasakė jis sukdamas mano plaukų sruogą sau tarp pirštų.

Aš prisiverčiau nusišypsoti.

- Turime čia kambarį. Galbūt norėtumėte užsukti? – paklausė Lėja.

- Žinoma, - atsakė tas. – Rodyk kelią.

- Mes su Viktorija turime kitą idėją, - pasakė Liucijus. – Judu keliaukite, - įsakė jis savo draugui.

Pažvelgiau į Lėją. Ji parodė sau į rankinuką. Supratau ką ji turėjo omenyje. Ginklas. Tereikėjo atrasti tinkamą momentą ir jį panaudoti.

- Na, pirmyn, širdele, - pasakė jis saldžiu balsu pamodamas man pirmyn. – Tavęs laukia nuostabi naktis.

Dar niekados gyvenime nebuvau tokia išsigandusi. Supratau, jog papuoliau į bėdą.