ERNOLA

Eighteen

Atvykus į bazę buvau tikrai nustebusi, nes namas atrodė tinkamai. Viduje mane sužavėjo sienų spalvos, nes jos buvo įvairių pilkų bei juodų atspalvių tik holo sienos buvo ryškaus kraujo spalvos. Laiptai iš baltų paversti tamsiais. Pasisveikinau su čia vis dar esančiais darbininkais ir pasakiau,  kad pinigai už darbą pervesti į sąskaitas. Eidama į namo gilumą sutikau ir vaikiną, kuriam skambinau dėl viso susitikimo organizavimo.
-Sveikas, Todai.
-Sveika. Seniai matyta, Nepažįstamoji.-Tarė pataisydamas staltiesę.
-Dėkui, kad viską taip greitai paruošiai.-Tariau ir apsižvalgiau aplink.
-Juk tai mano darbas. O ir jau reikiėjo šio susitikimo su šeimų galvom, nes pastaraisiais metais daug kas įvyko.
-Jo girdėjau. Kaip visuomet turiu tvarkyti tėvo pridirbtas nesąmones.-Tariau atsidusdama ir priėjusi prie barmeno paprašiau stiklinės burbono su ledu.
-Aš tavęs nekaltinsiu, kad dingai, bet pasielgiau labai neapgalvotai.-Tarė Todas ir mano atsigertas gurgšnis atsidūrė ant jo veido.
-Atsiprašau?!? Aš prieš išvykdama mėnesį dėliojau schemas, kuriomis tėvas galėtų gauja valdyti be mano pagalbos ne metus ir ne du, o tu  drįsti sakyti, kad mano išvykimas neapgalvotas?!? Kas apskritai manai esantis!?! Dink iš šio namo! Tuoj pat!-Sušukau įpykusi ir užsiverčiau stiklinę bei išgėrus joje visą esantį skystį ir trinklelėjau ją į barą. Todas išėjo stipriai užtrenkdamas duris. Niekad nepatikdavo, kai kas trankydavo duris.
-Pydaras.-Sumurmėjau ir barmenas šyptelėjo, nuo tokio mano išsireiškimo.
Apėjusi visą namą buvau tikrai patenkinta. Po kelių minučių kažkas pasibeldė į duris.
Atidariusi duris išvydau Jamies vilkintį juodus batus, tamsias kelnias, baltus marškinius bei juodą švarką, kurio rankovės yra atraitotos iki alkūnių. Tiesa sakant jis atrodė be gali karštai.
-Sveika, nuostabiai atrodai. -Tarė, kai žvelgėme vienas į kitą.
-Sveikas, dėkui. Tu taip pat gerai atrodai. Užėik.-Tariau pasitraukdama nuo durų.
-Čia gražus interjeras. -Tarė dairydamasis aplink
-Taip tikrai.-Tariau apsižvalgydama.-Tai tu moki žaisti pokerį?
-Kažkiek moku.-Tarė perbraugdamas per netvarkingus bei pakankamai ilgus savo blondiniškus plaukus.
-Gerai.-Tariau ir vėl išgirdau durų skambutį. Kogero čia šeimų galvos.
Pravėrusi duris išvydau ne ką kitą, o Edvardą, ko jam dabar reikia.
-Kas nutiko?
-Kas nutiko?!?! Tu surengi šeimų susitikimą ir niekam to nepraneši.
-Jamies žino apie tai ir manau daugiau niekam to žinoti nereikia.
-Koks dar Jamies?!?
-Aš ir nerėk ant jos.-Tarė prie mūsų priėjas Jamies.
-Ginėją susiradai?-Pasityčiodamas tarė.
-Ko tau reikia?-Ramiai paklausiau nekreipdama į James ir Edvardo žodžius apie jį.
-Na aš irgi esu Ernolos šeimos dalis ir, manau, turiu teisią čia būti.-Tarė ir jau norėjo praeiti, bet aš užtvėriau kelią žengdama į priekį link jo.
-Tu esi ta silpnoji šeimos grandis, kuriai nepriklauso jokie sprendimai susiję su "verslu" . Jūs su motina abu priklausot šiai grandiniai. Kitaip tariant esat ...niekas.
-Ara, nemanyk esanti pasaulio bambą. Nes esi tik nedapista kalė, kuri ilgai ne tems.-Tarė jis ir mėgino mane pastumti.
-Tu man negrasink čia aš esu vyresnis.-Visai rimtai tarė, kas atrodė labai juokinga.
-Tu gal juokauji?!?. Dink!-Sušukau uždarydama duris jam prieš nosį.
Taip ir likau stovėti prieš duris žvelgdama į vieną tašką. Po kiekvieno mūsų su Edvardu "pokalbio" jaučiuosi blogai, nes jaučiuosi kalta dėl ko nesu. Bet kai apie dvidešimt metų tave vis kaltina tais pačiai nebūtais dalykais pradedi jausti kaltę ir ji kiekvieną kartą skaudina vis labiau. Kuo ilgiau čia esu tuo geriau prisimenu, kodėl buvau dingusi.
Nuo minčių atitraukė Jamies, kuris mane truktelėjo nuo durų link savęs  ir nieko nesakęs apkabino. Buvo keista jausti kažkieno rūpestį, bet buvo malonu. Per visą savo gyenimą rūpestį jaučiau tik iš dviejų žmonių. Ir šiandien prie tų dviejų prisidėjo Elena ir Jamies. Tik jų dėka jaučiuosi esanti žmogus, kuris esu kažkam svarbus. Nors nežinau ar Elenai ir Jamies aš esu svarbi, bet kitiems dviem tai tikrai žinau,kad esu.
Mūsų apsikabinimą nutraukė dar vienas skambutis, bet Jamies manęs nepaleido tik pasilenkias sušnabždėjo:
-Aš į liaisiu, o tu eik ko išgert ir pamiršti Edvardą.
Aš paklusau ir nuėjau prie baro. Prie baro aprašiau degtinės su citrinomis. Vos išgėrusi išleidau sunkų atodūsį. Po kelių minučių pasirodė ir šeimų galvos todėl išspaudusi dirbtinę šypsena priėjau prie jų.
Pirmas prie manęs priėjo gal apie trisdešimt metų turintis vaikinas. Jo išvada buvo kiek neįprasta: juodi plaukai bei barzdą taip pat ant kairės plaštakos turi tatuiruotę ir apsirengęs paprastai: juodos kelnės,  batai ir megztukas. Kaip supratau čia Vito Korleonės sūnus Maikas, nors jis nelabai panašus į tėvą, nebent tuo lediniu žvilgsniu.
-Malonu susipažinti, Maikai Korleonę. Aš Arabelė Ernola.-Oficialiai pasisveikinau ištiesdama ranką link jo, kuria jis paspaudė. Taip, mano tikras yra Arabelė, o Ara tik trumpinys.
-Gražūs namai,Arabelę.
-Dėkoju.
-Panelę Ernolą, malonu, kad apsigalvojot grįžt.-Nemaloniu ir pašaipiu tonu tarė Salvatore.
-Pone Lučiani, kaip visuomet žaviai atrodot net ir su tokiu bjauriu veidu, bet kaip sakoma veidas atspindi žmogaus vidų.-Taip pat pašaipiai atskiau į savotišką pasisveikinimą. Vyras supykęs priėjo prie baro.
-Ara, Ara tu kaip visuomet, bet ar ilgai tokia būsi? Gal tik šast ir tu guli tris metrus po žeme.-Tarė linksmu balsu ponas Al Capone. Kiek man visi šiandien gali grasinti?
-Gal eime aptarti susidariusią situaciją?-Paklausiau mostelėjusi ranka į svetainę.
Nieks nieko nesakė tik nužingsniavo mano parodyta kryptimi. Laukia tikrai sunkus vakaras, bet bent Jamies šalia.