From Month to Month [Lietuvių k.]

Part - 11

Parašyta: 2018 Balandžio 2d.
Pataisyta: 2020 Balandžio 14d.
-------

Pasimuisčiau vietoje priversdama Louis pakelti galvą ir pro pirštus pažvelgti į mane.

- Ką tu čia darai? - jo šiurkštus balsas lyg su pirštine trenkė man per veidą.

- Tai ką tu čia darai? - suraukiau kaktą nepatenkinta.

- Aš atėjau pas Niall, savo draugą, todėl malonėk duoti mums privatumo. - Louis nusiko nuo manęs akis. Mano antakiai pakilo dėl jo tokio šiurkštaus kalbėjimo. Tai tikrai žeidžia.

- Ana, mes dar pasikalbėsim, vėliau, gerai? - Niall atsiprašančiu veidu pažvelgė į mane. Linktelėjau jam ir sukandusi lūpas išėjau uždarydama duris. Kad ir kaip mane įžeidė Louis įžūlumas, viską nubloškė smalsumas ir nerimas. Ar jam kažkas negerai? Ar tai sveikatos problemos, o gal jo mama? Rytoj turėsiu laisvą dieną, galbūt pravažiuosiu pro šalį, pamatysiu kažką įtartino...

Trenkiau delnu sau per kaktą. Kokie dar planai šnipinėti Louis motiną? Kas su manim negerai?

Tvardydamasi nuo begalinio noro priglausti ausį  prie durų, grįžau į savo kambarį ir atsiguliau į lovą. Ne savo lovą. O į Louis. Jėga, tiesa? Susipykau su juo, ir nuėjau miegot į jo lovą... Reikia pakeisti tai.

Namuose turiu santaupų juodai dienai. Kol negausiu algos, tai bus mano juodos dienos. Pirma, reiks sumokėti Louis už būstą, tada, nusipirkti lovą, o su likučiu prisidėti prie maisto apsirūpinimu namuose.
Dar ilgai gulėdama planavau savo ateitį, kuri šimtu procentų neišeis kaip įsivaizduoju, bet tada grįžo Louis. Stipriai užmerkiau akis ir vaidinau, kad miegu, kad nereikėtų vėl ginčytis.

Vaikinas lėtai priėjo prie lovos ir atsisėdo. Galėjau jausti jo veriantį žvilgsnį į mane, bet nereagavau į tai. Po kiek laiko jis nusirengė ir atsargiai palindo po apklotu šalia manęs.

- Labanaktis. - jo balsas privertė šiurpuliukus nubėgti man per nugarą.

- Labanaktis.. - sušnabždėjau. Jis skaito mane kaip knygą, žino kada miegu, o kada ne,kol tuo tarpu aš negaliu jo perskaityti. Aš negaliu pamatyti kokios problemos jį kamuoja, nes kai mūsų žvilgsniai susitinka - jis įprastai atrodo labai  laimingas.

*

Rytas buvo lengvas, kaip paskutinė laisva diena nuo darbo, spėjau nuveikti daug. Jau atėjus pietums, kišenėje laikiau savo santaupas ir važiavau namo. Aišku, dar atsargiai bandžiau pravažiuoti pro Louis motinos namus, patikrinti ar viskas gerai. Sustojau ir užgesinau motociklą, kai pamačiau, kad prie lauko durų guli alkoholio buteliai. Tai nebuvo kažkas naujo, kažkas, ko Louis nežinojo, tačiau vis tiek jaučiau pareigą padėti jai.

Durys nebuvo užrakintos. Įėjau ir kaip tikėjausi ją radau snaudžiant ant sofos. Sukandusi dantis ir bandydama neįkvėpti to tvaiko, surinkau visus butelius ir sudėjau į maišą. Ant grindų buvo privemta, teko jas plauti.

- Louis? - ji pabudo, kai netyčia nukrito šluota, kai bandžiau ją padėti į vietą.

- Ne, čia ne Louis, čia Ana.. - nejaukiai atsakiau ateidama jai į akiratį.

- Ką tu čia darai? - jos balsas neskambėjo įžūliai, tai labiau buvo šokas ir gėda.

- Aš.. Aš norėjau jums padėti.. - nuleidau galvą susiimdama. - Aš tikrai noriu jums padėti..

- Ana, man taip nemalonu, kad tau reikia tai matyti, kad įvėliau tave į tai.. - Louis mama paslėpė veidą delnuose.

- Viskas gerai, tiesiog leisikit man jums padėti. - priėjau suimdama jos rankas ir patraukdama nuo veido. - Aš atvažiuosiu pas jus rytoj, gerai? Ir mes nueisime kai kur.