From Month to Month [Lietuvių k.]

Part - 1

Parašyta: 2017 Rugsėjo 24d.
Pataisyta: 2020 Balandžio 9d.
-------

Pabudau nuo stipraus pusryčių kvapo sklindančio pro vos lengvai pravertas mano kambario duris. Na, labai tikiuosi, kad mano kambario. Rankomis apčiuopiu stalelio kampą prie lovos prisimindama, kad viskas buvo ne sapnas. 

Kad ir kaip norėčiau, kad nieko nebūtų įvykę, viską atsimenu gerai. Dar vis skamba jo padriki žodžiai man galvoje.

" Pradedu manyti, kad tu niekada taip ir nesuaugai."

" Pradedu manyti, kad tu niekada taip ir nesuaugai."

Baldydama pakeisti mintis surauktomis akimis pabandžiau praregėti. Pavyko abu, ir pamatyti ryto saulę, ir sustabdyti balsus galvoje. Lengvos pagirios niekada nebuvo blogos, nebent dar kartu išverkei akis. Kalvos skausmas garantuotas.

Lyg nemiegojusi visą savaitę nušliaužiau į vonią ir nusiprausiau, tačiau veidrodyje stebuklo vis tiek nesimatė. Akys raudonos ir patinusios, žandai irgi nuverkti ir neatgavę įprastos spalvos.

- Labas rytas.- sumurmėjau nulipusi į virtuvę.

- Ana, labas rytas! Mano suaugusi mergaitė pagaliau grįžo ir vėl miega namuose! - mama nusijuokė pripildama man apelsinų sulčių ir pastumdama stiklinę.

- Tai kvailai skamba: suaugusi ir dar vis tiek sėdi pas mamą...- suurzgiau nepatenkinta pačia savimi.

- Na, tu visada gali tai pakeisti.- jos balse iš karto pagavau užslėptą užuomeną ir suraukiau kaktą.

- Ką turi omenyje? - lėtai paklausiau.

- Brangioji...- mama garsiai atsiduso suimdama mano ranką, gulėjusią ant stalo. - Tu žinai kodėl tu čia, tu žinai mano gyvenimo tikslą. Dievas man davė didelę misiją, o tu, brangioji, esi dalis jos.- sutrikau klausydama jos. Esu girdėjusi jos pasakojimus, kaip peržengus negero gyvenimo kelio slenkstį, ji susapnavo pranašingą sapną, kurio metu pats Dievas jai davė misiją apginti beglobius vaikus nuo skurdo ir nemeilės.

- Tu dalis viso Dievo tikslo, gavai visą mano meilę, kiek galėjau jos duoti, ir išeisi jos skleisti kitiems, nebūsi pikta ant viso pasaulio dėl to, kad tavęs nieks neglobojo, nes aš tave globojau, kol atėjo tavo laikas kurti pasaulį gerą kitiems.

- Išeisiu? - sumykiau, lyg išgirdusi tik tą žodį.

- Taip, o tavo vietoje atsiras kitas vaikas, kaip tu...

- Kitas vaikas? - suraukiau kaktą negalėdama patikėti. - O kaip tavo tikslas siųsti mane į vienuolyną?

Motina garsiai nusijuokė.

- Žinau, ko tu nenori, ir nenoriu versti tavęs elgtis priešingai nei tavo širdis tau liepia. Supratau, kad tu pakeisi gyvenimą ne maldomis, o žodžiais, kuriuos ištarsi kitiems. - kažkodėl spėjau susigraudinti ir virpanti lūpa bandė nukreipti dėmesį nuo besikaupiančių ašarų. - Neverk, ko tu verki? Aš tavęs neveju šią sekundę, išeisi, kai susirasi savo vietą kitur.

- Aš ne dėl to. - nusišypsojau sušniurkšdama nosimi, - tik supratau, mama, kaip smarkiai tave myliu. 

Po ilgų apsikabinimų papasakojau mamai, kad mano draugai ketina pirkti namą arba bent nuomotis tokį.

Pasakiau, kad jie žadėjo rasti vietos ir man, tačiau neužsiminiau, kad iš tikro nežinau, ar jie  tai padarys. Žodžiu jie turėjau omenyje Louis. Nežinau kaip jaustis po visko, o dar baisiau, kad nežinau, kaip jaučiasi jis.

Papusryčiavusi grįžau į savo kambarį ir susirinkusi lagaminus sukroviau dalį savo daiktų. Dėl visa ko. Jei priims mane tenais. Niall, Harry ir Viky priims, todėl palikau sukrautus daiktus ir atsisveikinusi su motina išėjau link Liam namų. Reikia sužinoti kaip Viky apsilankymas pas gydytoją. Pasiekusi duris patuksenau. Jas pradarė Sophia su naktiniais ir kavos puodeliu rankose. Pasisveikinimui pavėliau jos rytinius plaukus ir praėjusi pro ją nusispyriau batus patraukdama svetainėn. Čia jau sėdėjo Liam ir Louis.

- Labas rytas.- nedrąsiai sumurmėjau nežiūrėdama nė į vieną, nes nežinojau kaip elgtis prie Louis, tegu mano ką nori.

- Sveika.- Liam linktelėjo. Louis nuleidęs akis tik linktelėjo, nenorėdamas sukelti įtarimų.

- Kaip Viky? - iš kart paklausiau net nesėsdama ant sofos.

- Ją apsėdo šėtonas.- Sophia siurbtelėjo kavos tiesiai man prie ausies. Net krūptelėjau iš netikėtumo.

- Ji eidama į susitikimą neįsileido Harry kartu, o išėjusi nieko niekam nesako, tačiau Harry tikina, kad jei tikrai kažkas yra, kadangi po to ji ėjo į vaistinę. Sophia skambino, bet ir jai nieko nesako Viky, todėl Harry bandys išsiaiškinti nuo ko skirti vaistai. - Liam paaiškino, kol tuo tarpu aš tik linksėjau.

Sophia išėjo į virtuvę, o aš pasinaudojau dar viena proga.

- Liam, tu neketinai vakar kažko pranešti Sophiai? Ar jau pakeitei planus? - sušnabždėjau susiraukusi kaktą.

- Aš..- jis atsikrenkštė pasikasydamas sprandą, - Klausyk, mes viską jau aptarėm su Louis, aš žinau ką darau.

Širdis lyg nukrito į kulnus. Atrodo lyg prieš akis man ką tik draugai pastatė betoninę sieną, už kurios paslėpė viską ką anksčiau būčiau žinojusi. Net nebesijaučiu taip jaukiai kaip kai būdavau su Louis...

- Oh.. Aš... Taip, gerai, supratau...- sumikčiojau nuleisdama galvą ir sukasdama lūpą, - Einu.. pas Sophia...

Nieko nesakiusi daugiau tiesiog išėjau. Sophia virtuvėje plovė savo puodelį.

- Kaip rytas? - paklausiau bandydama nukreipti savo kvailas mintis nuo vaikinų.

-Ana, tu blogiausia melagė, kokią esu mačiusi.. - mergina atsiduso ir su rankšluosčiu rankose atsisuko į mane. - Prašau pasakyk, kad man vaidenasi ta įtampa tarp tavęs ir Louis. Prašau pasakyk, kad jūs nesusipykot.

Nieko nesakiusi pakėliau ašarotas akis į ją ir lūpa automatiškai pradėjo virpėti.
- Soph, aš baisiai susimoviau...