"𝚑𝚊𝚗𝚍𝚜 𝚝𝚘 𝚖𝚢𝚜𝚎𝚕𝚏" • 𝚖.𝚌

Epilogas 2°

Abbie pov.

"Ką? Kas tu ir ko tu nori iš manęs?" tariau pasipiktinusi. Mergina atrodė išprotėjusi ir mane tai gąsdino.

"Aš tavo didžiausias košmaras," ištarė ir aš prunkštelėjau. "Tau tai atrodo juokinga?" paklausė stipriau prispausdama ginklą man prie smilkinio.

"Žinoma. Elgiesi taip lyg būtume prakeiktame filme," tariau atsidusdama. "Klausyk, nesuprantu ko tu nori, bet tu privalai nuleist ginklą ir man sustojus išlipti iš automobilio. Aš užmiršiu, kad tai įvyko ir mes abi galėsim gyventi ilgai ir laimingai."

"Ilgai ir laimingai? Tu iš manęs pavogei Calum ir tikiesi, kad aš tau leisiu jį pasilikti? Nemanau."

"Nieko aš iš tavęs nevogiau. Mes nekalbėjome jau pusę metų, o aš ir šiaip turiu vaikiną, ir jo vardas tikrai nėra Calum. Tad baigiam šitas nesąmones," man pasakius šiuos žodžius, mergina sugriebė mano plaukus ir trenkė mano galvą į langą. Po to viskas aptemo.

Michael pov.

Jaudindamasis vaikščiojau pirmyn ir atgal su dėžute rankose. Ilgai galvojau ar man iš tiesų reikėtų tai daryti. Dar kartą pažvelgęs į žiedą uždariau dėžutę ir įsimečiau į švarko kišenę.

Mylėjau Abbie visa širdimi ir nenorėjau jos prarasti. Net negalėjau pagalvoti apie tai jeigu ji atsidurtų kito vyro glėby.

Laikas greitai bėgo. Po valandos man pasidarė neramu, bet bandžiau guostis mintim, kad ji tiesiog ruošiasi.

Gailėjausi savo durnu sprendimu nepasiimti jos iš namų pats, bet per daug jaudinausi, kad galėčiau vairuoti.

Praėjus dar valandai nebeiškenčiau ir paskambinau Zakui. Po kelių pyptelėjimų atsiliepė Aleksis, bet viskas ką girdėjau buvo tik verkimas ir neaiškūs žodžiai. "Aleksis? Kas po velniais vyksta?"

"Abbie," ištarė stipriai sukūkčiodama. "Abbie pateko į avariją. Ją atvežė į ligoninę. Prašau atvažiuok kuo greičiau."

-×-×-×-

Susijaudinęs įbėgau į ligoninę ir nuėjau tiesiai prie registratūros, kur sužinojau kuriame aukšte Abbie. Žinoma, pamatyti jos dar negalėjau, bet pakilęs į trečią aukštą radau Zaką bei Aleksis, kurių akys, kaip ir mano, buvo užtinusios nuo nesibaigiančių ašarų.

Prisėdęs prie Aleksis ją apkabinau bandydamas taip ją paguosti. Pakėlęs žvilgsnį pažvelgiau į Zaką, kuris lyg bandydamas pasakyti, kad viskas bus gerai, man nusišypsojo.

Vaikinui aš visai nepatikau, todėl buvo keista, kad jis nežudė manęs žvilgsniu, o vietoje to nusišypsojo.

Mano mąstymus nutraukė į koridorių įbėgusi mergina rožiniais plaukais bei Calum. Vos išvydęs juodaplaukį pakilau nuo kėdės, paleisdamas Aleksis ir sunkiais žingsniais pradėjau eiti link Calum. "Tavęs čia niekas nekvietė," ištariau pro sukastus dantis, durdamas vaikinui pirštu į krūtinę. Šis tik pavartė akis.

"Žinau, kad padariau blogų dalykų ir dėl to labai gailiuosi, bet gal galim bent trumpam viską užmiršti iki kol Abbie pasijaus geriau? Man ji rūpi taip pat ir tau," pažvelgė gailestaujančiu žvilgsniu. Išsižiojau, norėdamas pasakyti vaikinui, kad šis dingtų iš pastato, tačiau man nespėjus ištarti nė žodžio, pro duris išlindo daktaras su jį lydinčia sesele.

"Ar jūs Abigail Russo artimieji?" paklausė pagyvenęs vyras nužvelgdamas mus. Zakas nieko nelaukęs atsistojo nuo savo kėdės ir pribėgo prie daktaro.

"Taip. Tai mes. Kaip ji? Prašau pasakykit, kad ji išgyvens," ištarė drebančiu balsu Aleksis, neleisdama Zakui kalbėti.

"Panelės Russo būsena sparčiai gerėja, tačiau dar negalime pasakyti ar kūdikis išgyvens," tyliai, su užuojauta ištarė seselė. Aleksis ir mergina, atėjusi su Calum, pradėjo dar labiau verkti, kai tuo tarpu aš, Zakas ir juodaplaukis stovėjome žvalgydamiesi į vienas kitą nesuprasdami apie kokį kūdikį kalbama.

"Ji laukiasi?" ištariau pašnibždomis kai daktaras su sesele dingo už tų pačių baltų durų, pasakę, kad praneš mums daugiau informacijos vėliau. Aleksis lėtais žingsniais priėjo prie manęs ir atsisėdusi šalia spustelėjo mano petį. Pakėliau galvą ir pažvelgiau į merginos ašarotas rudas akis laukdamas atsakymo. Ši linktelėjo ir jos veidą papuošė mažytė šypsena.

"Jis tavo," ištarė ir pajutau didžiulį skausmą viduje. "Ji nekantravo tau pranešti naujieną, nors labai jaudinosi, kad ją atstumsi," jai pasakius šiuos žodžius susiraukiau. Kodėl Abbie galvojo, kad galėčiau ją atstumti? Mylėjau ją labiau už bet ką. Nors ne. Nemylėjau. Vis dar myliu.

-×-×-×-

po keturių metų.

Abbie pov.

"O, šventas šūde," sumurmėjau sau po nosimi giliai įkvėpdama. Pažvelgiau į veidrodį ir pradėjau galvoti ar aš tikrai pasirengusi šiam gyvenimo etapui.

"Galiu užeiti?" Išgirdau švelnų tetos balsą už durų. Gavusi mano leidimą Anė pravėrė duris ir išvydau ją dėvint gražų raudoną švarką su derančioms prie jo kelnėmis ir baltais marškiniais.

"Gražiai atrodai," nusišypsojau jai.

"Ne taip gražiai kaip tu," sukikeno paduodama man dėžutę, kuri buvo perrišta kaspinu. "Atidaryk," paliepė ir aš nieko nelaukdama truktelėjau už kaspino jį nurišdama ir atidaryma dėžutės dangtelį. Išvydusi kas viduje staiga pakėliau žvilgsnį į tetą. "Radau tarp jos senų daiktų. Pamaniau, kad ji norėtų jog ją nešuotum," priėjo arčiau manęs ir išėmusi mano mamos sidabrinę grandinėlę užsegė ją man ant kaklo. Dar kartą pažvelgiau į veidrodį ir nusišypsojau.

Grandinėlė buvo visiškai paprasta, su M raide, kuri simbolizavo jos vardą. Tai buvo tėčio dovana jų pirmųjų metinių proga ir beveik niekada nemačiau jos be šios grandinėlės.

"Ačiū," pasakiau apkabindama tetą. Tai man suteikė stiprybės ir aš patikėjau, kad mūsų su Michael meilė gali būti tokia pat stipri kaip ir mano tėvų.

"Visi tavęs laukia. Manau turėtum nusileisti," linktelėjau. Anei išėjus dar keletą kartų giliai įkvėpiau ir išgėrusi stiklinę vandens nusileidau į pirmą aukštą, kur manęs laukė išsišiepęs Zakas. Pagriebusi iš jo rankų savo puokštę ir įsikibusi į jo parankę pradėjau eiti link stiklinių durų, kurios vedė į nuostabaus grožio kiemelį, kuriame ir vyks mano vestuvės.

Iš pradžių, išvydusi kiek žmonių sėdi ant gražiai sustatytų kėdžių, susinervinau. Tačiau kai mano akys susitiko su mano būsimo vyro akimis man iš karto palengvėjo.

Muzikantams pradėjus groti stipriau suspaudžiau Zako ranką ir mažais žingsniais pradėjau eiti į priekį.

Po amžinybę trukusio ėjimo pasiekiau tikslą ir Zakui paleidus mano ranką padaviau gėlių puokštę savo trijų metų dukrytei, kuri stovėjo šalia Calum ir laikė jo ranką.

Michael žvelgė į mane meilės kupinu žvilgsniu, kuris man trukdė klausytis kunigo sakomų žodžių, kol galiausiai išgirdau lemtingą klausimą. "Michael Clifford, ar tu imi Abigail Russo į žmonas ir prisieki mylėti ją kol mirtis jus išskirs?"

Trumpam stojo tyla, kuri mane gąsdino, bet netrukus išgirdau užkimusį blondino balsą ir jam pasakius taip labiau atsipalaidavau. "Abigail Russo, ar tu imi Michael Clifford į vyrus ir prisieki mylėti jį kol mirtis jus išskirs?"

"Taip," nusišypsojau savo vyrui ir kunigui leidus Michael mane pabučiavo. Pasigirdo daugybė plojimų ir netrukus prie mūsų atbėgo Mia, kurią Michael paėmė ant rankų.

"Neįsivaizduoji kaip jus abi myliu," sumurmėjo man į ausį ir pabučiavęs mano bei žaliaakės skruostus pagriebė mano ranką ir pradėjo mane tempti takeliu, kol tuo tarpu visi mus apmėtė rožių žiedlapiais.

Viskas buvo kaip pasakoj ir niekada nesijaučiau laimingesnė.

~~~~~

Žodžiu, man liūnasis epilogas labai nesirašo tai paglvojau, kad kol kas įkelsiu tik šį. Tikiuosi patiko. Taip pat dar planuoju įkelti bonus chapterių. Tikiuosi smagiai praleidot šventes, myliu jus!♥️