"𝚑𝚊𝚗𝚍𝚜 𝚝𝚘 𝚖𝚢𝚜𝚎𝚕𝚏" • 𝚖.𝚌

1.2

Abbie pov.

Ryte prabudau nuo triukšmo, kuris sklido iš apčios bei karštų saulės spindulių, kurie kaitino mano amžinai išbalusį veidą ir kėlė skausmą akims.

Pažiūrėjau į laikrodį ir pamačiusi, kad jis rodo dvyliktą valandą išlipau iš lovos. Greitai pagriebusi sportinę aprangą bei apatinius, tingiai nužingsniavau į vonios kambarį.

Po gerų dešimties minučių išlipau iš dušo kabinos ir nusišluosčiusi kūną apsirengiau. Nenorėjau užtrukti per ilgai, tad paskubomis išbėgau iš kambario ir lėtai braukdama pirštais per šlapius plaukus nusileidau laiptais žemyn, į pirmą aukštą.

Virtuvėje sėdėjo mano brolis, teta ir dar viena moteris, kurios nepažinojau. "Labas rytas širdele, kaip miegojai?" pasiteiravo Anė nusišypsodama savo širdį šildančia šypsena.

"Ačiū, neblogai," nusišypsojau ir aš.

"Beje, tai Karen," pristatė moterį, kuri man ištiesė ranką. Tą patį padariau ir aš, ir lengvai spustelėjau moters ranką.

"Laba diena," mandagiai pasisveikinau. Moteris linktelėjo galvą, ištardama tylų sveika.

"Alkana?" kreipėsi į mane, pilna maisto burna, Zakas.

"Be abejo," atsakiau ir atsisėdau į brolio vietą, kai jis atsistojo man įdėti ką tik iškeptų karštų sumuštinių.

"Rimtai?" ištarė pakėlęs antakį, kai pamatė, kad užėmiau jo kėdę. Nieko neatsakiusi atėmiau lėkštę iš jo rankų ir pradėjau kimšti sumuštinius į burną, nekreipdama dėmesio į Zaką, kuris spoksojo į mane, tikriausiai tikėdamasis, kad tai privers mane atsistoti ir persėsti kitur. Na, bet žinoma to daryti nesiruošiau. "Važiuosi vakare su manim pas Luke?"

"Žinoma," atsakiau ir toliau kimšau sumuštinius. Neužilgo Zakas išėjo iš virtuvės pridurdamas, kad būčiau susiruošusi apie aštuntą valandą vakare.

Pavalgiusi išploviau lėkštę ir pranešusi Anei išėjau į miestą.

-×-×-×-

Ilgą laiką viena slampinėjau po parduotuves, laukdama Aleksis, be kurios pagalbos niekada nemokėjau išsirinti kažko gražaus, bet supratusi, kad mano draugė tikriausiai eilinį kartą kažkur užstrigo ir man nepranešė, kad vėluos, paskubomis surinkau jos telefono numerį ir paspaudusi žalią mygtuką laukiau.

Neilgai trukus mano telefonas pradėjo pypsėti, pranešdamas, kad skambutis buvo atmestas ir pajaučiau sunkų draugės svorį sau ant pečių. Aleksis visada mėgo ant manęs užšokti kai tik susitikdavome, todėl per daug neišsigandau ir pavarčiusi akis atsisukau į brunetę.

Aleksis buvo mano geriausia draugė. Galbūt net galėčiau sakyti, kad vienintelis žmogus, kuriuo galėjau visiškai pasitikėti ir viską išsipasakoti. Žinoma, neskaitant Zako, su juo nuo vaikystės buvome geriausi draugai ir dalindavomės paslaptimis.

-×-×-×-

Praėjusios daugybę parduotuvių atsisėdome ant suoliuko pailsėti ir išgerti savo ką tik nusipirktų kavų. Tada netikėtai išvydau vaikiną, vakar man sugadinusį nuotaiką. Jis lyg pajutęs mano žvilgsnį atsisuko į mūsų pusę ir pažvelgė man tiesiai į akis. Man pasidarė truputį nejauku, todėl nusisukau atgal į draugę ir per šiaudelį įtraukiau kavos, kuri iš karto sušildė mane iš vidaus.

"Kas jis toks?" paklausė Aleksis susidomėjusiu žvilgsniu.

"Neįsivaizduoju."

"Tai kodėl jis tada eina link tavęs?" paklausė ir kai atsisukau jis jau sėdėjo šalia manęs.