"𝚑𝚊𝚗𝚍𝚜 𝚝𝚘 𝚖𝚢𝚜𝚎𝚕𝚏" • 𝚖.𝚌

1.22

Abbie pov.

"Komoje? Kaip suprasti?" paklausiau Eimės, kuri kalbėjo pro ašaras.

"Ryte atsikėliau su siaubingu galvos skausmu, o jis būdamas rūpestingas išvažiavo nupirkti man vaistų. Po kurio laiko gavau skambutį iš policijos. Svarbiausia tai, kad jie yra įsitikinę, jog avarija buvo padaryta tyčia," ištarusi paskutinius žodžius pradėjo verkti dar stipriau.

"Nusiramink, aš tuoj atvažiuosiu tavęs paiimti," pasakiau ir užsidėjusi šviesų kombinezoną greitai nubėgau į virtuvę. Pagriebiau Zako automobilio raktelius ir palikusi jam trumpą raštelį, išlėkiau iš buto.

-×-×-×-

Pastačiusi automobilį ligoninės stovijimo aikštelėje, kartu su Eime iš jo išlipome ir pasukome prie įėjimo. "Atsiprašau," kreipiausi į pagyvenusią moterį už registratūros staliuko. Ši pakėlė galvą ir nusišypsojo taip parodydama, kad klausosi. "Mes atėjome aplankyti Džošo..." pradėjau sakyti, bet nežinodama jo pavardės atsisukau į apsiašarojusią merginą šalia savęs.

"Dun," tyliai sukuždėjo ir užsimerkė giliai įkvėpdama. Moteris parašiusi kažką kompiuteryje vėl atsisuko į mus.

"Jo palata trečiame aukšte 317, tačiau kol kas lankytojų nepriimame. Gali tekti palaukti kelias valandas," pažvelgė užjaučiamu žvilgsniu ir nusisuko. Vis dėl to nusprendėme palaukti ligoninėje ir sukviesti kitus.

Priėjusi 317 palatą, pro langą pažvelgiau į raudonplaukį, prijungtą prie daugybės laidų ir vis mąsčiau, kodėl kažkas norėtų jam pakenkti.

Išsitraukusi telefoną, sumaigiau žinutes Taileriui, Klaudijai bei Calum ir po mažiau nei penkiolikos minučių visi, išskyrus Calum, pasirodė ir pradėjo guosti Eimę, kuriai, mano nuomone, reikėjo tik ramybės.

Mano pilvui sugurgus visų atsiprašiau ir nusileidau į pirmame aukšte esančia kavinę. Užsisakiau blynelių su klevų sirupu ir prisėdau prie šalia lango stovinčio stalelio. Pasiėmusi telefoną radau žinutę iš brolio, kuris prašė per ilgai neužsibūti ir jokiu būdu nesugadinti jo naujojo  automobilio. Tyliai sukikenau ir išgirdusi žingsnius pakėliau galvą. Išvydusi Klaudiją nusišypsojau, o ji atsakė man tuo pačiu.

Vakar su ja neturėjau progos pakalbėti, todėl labai apsidžiaugiau, kad ji čia atėjo. "Kaip jautiesi?" pasiteiravo prisėdusi. "Pastebėjau, kad esi truputį nuliūdusi. Ar tai dėl Džošo?" uždavė sekantį klausimą, man nespėjus atsakyti pirmojo.

Minutę tylėjau, bet nusprendžiau jai išsipasakoti. Tamsiaplaukė tikrai atrodė kaip žmogus, kuriuo verta pasitikėti ir gal būt net sulaukti patarimo, kurio tikriausiai nesulauksiu iš Aleksis, nes ji per ne lyg užsiėmusi su Luke. Nesupraskit manęs blogai, aš dėl jų džiaugiuosi, tačiau nenoriu prarasti vienintelės geriausios draugės.

"Viskas labai sudėtinga," pradėjau ir pakėliau žvilgsnį į merginą lyg prašydama leidimo tęsti. Ji linktelėjo ir aš pradėjau jai pasakoti tą pačią nuobodžią istoriją apie save ir Michael. "Aš tiesiog nebežinau ką daryti. Kas jeigu jis net nebenori apie mane nieko girdėti?" užsimerkiau ir atsidusau.

"Aš įsitikinusi, kad jis negali sulaukti kada vėl galės tave pamatyti. Jei atvirai, tai manau, kad jis myžnius ir turėtum paskambinti pati. Gal įgaus proto kai taip jį sugėdinsi," išsakė savo nuomonę ir gurkštelėjo karamelinės kavos.

Knaisiodama savo blynelius galvojau ar tikrai reikėtų taip padaryti ir pastūmusi lėkštę nuo savęs suradau jo kontaktą bei paspaudžiau skambinti. Klaudija nusišypsodama atsistojo nuo kėdės ir pakėlus į viršų nykščius pagriebė savo kavą ir išbėgo iš kavinės.

Po kelių pyptelėjimų išgirdau jo užsimiegojusį balsą ir pilve pajaučiau drugelius. "Abbie?" paklausė šiek tiek sutrikęs ir aš, sukaupusi visą drasą prakalbau.

"Aš tavęs pasiilgau," ištariau nuoširdžiai ir laukiau jo atsakymo. Tyla, trukusi kelias sekundes mane žudė.

"Aš tavęs taip pat," pagaliau pasakė ir atsikvėpiau suprasdama, kad buvau sulaikiusi kvėpavimą. "Neįsivaizduoji kaip gailiuosi, kad tada ant tavęs taip supykau be svarbios priežasties," išgirdau liūdesį jo balse.

"Michael, neprivalai atsiprašinėti. Turėjau tau pasakyti, bet man buvo taip gera su tavimi, kad nenorėjau gadinti nuotaikos."

"Kaip aš tavęs pasiilgau," pakartojo ir aš dar labiau nusišypsojau.

Pakalbėjome dar keletą minučių ir atsisveikinome. Džiaugiausi, kad susitaikiau su Michael. Mintis apie grįžimą tapo malonesnė, žinant, kad jis manęs laukia.

Atsistojau iš savo vietos ir prislinkus kėdę atgal prie stalo apsisukau eiti link išėjimo, bet susidūriau su tvirta krūtine. "Maniau, sakei jog neturi vaikino," išgirdau piktoką Calum balso toną ir suraukiau antakius.

-•-•-•-•-!

Taigi, kaip jaučiatės dėl to kad jau tuoj į mokyklą reiks eiti ir į kelintą klasę eisit? Aš tai į dešimtą ir velniškai bijau😫.(seni geri laikai kai bijojau eit į dešimtą klasę, dvyliktoj tikrai baisiau:'))
klaudiukas pagalvojau, kad Michael myžnius čia labai tiks😂

Jei patiko, paspauskite 🌟 ir palikite nuomonių komentaruose!♥️

Naujos dalys pirmadieniais, trečiadieniais ir šeštadieniais!✨