14.

116 23 2
                                    

Septinta ir paskutinė taikinio diena

Giliai kvėpuodama peržvelgiau Gonoro likučius- mažus ledo kristalėlius.

-Ji čia!- koridoriuje pasigirdo kitų vampyrų šauksmai.

Negalėjau nei pasikelti, nei nukeliauti su vėju. Tad tik ištiesusi ranką užšaldžiau storu ledo sluoksniu duris. Taip laimėsiu bent kiek laiko.

Užčiuopusi po savimi knygą, per skausmus ją ištraukiau. Tai buvo senas, apipelijęs romanas. Nieko nelaukusi pradėjau plėšti puslapius ir rinkti žodžius. Girdėjau, kaip koridoriuje stovintys vampyrai jau baigia išlaužti ledo luitą, puošiantį duris.

Pabaigus dėlioti sakinį iš paskutiniųjų įkalinau išplėštus žodžius ledo gabalėlyje ir padėjau jį saugiai į vieną iš knygų.

Paskutinis dūžis ir vampyrai įsiveržė į valdymo salę. Visi jie pripuolę prie manęs, šiurkščiai pastatė ant kojų. Deja aš ant jų išsilaikyti nesugebėjau.

Buvau per prievartą nutempta į lauką, kur visi likę vampyrai ir vilkolakiai stebėjo mane su pykčiu. Buvau pririšta prie kuolo, rankomis į viršų. Kojomis vos galėjau pasiekti sniegą po manimi. Jutau,kaip mano akyse kaupiasi ašaros.

Viskas.

Tai pabaiga.

-Ši ragana nužudė mūsų valdovą!- priešais mane stovintis vilkolakis, suriko per aikštę.- Todėl mes jai atsilyginsime tuo pačiu!

Iš minios pasigirdo pritariami šūksniai. Aš vienintelė mintyse meldžiausi, kad taip nenutiktų.

-Nukirsti jai galvą!- Mergina iš minios suriko ir aš visai pasidaviau. Neturiu nei sveikatos, nei balso prieš juos.

Buvau atrišta nuo kuolo ir nutempta prie kelmo, kur netrukus pasirodė budelis. Dar galėjau matyti prie kelmo paviršiaus pridžiuvusį kitų nubaustųjų kraują.

Buvau parklupdyta ant sniego, mano rankas aprišo aplink bausmių įvykdymo kelmą. Už plaukų patempta, padėjau ant kelmo galvą. Ašaros nepaliaujamai tekėjo mano skruostais. Dabar aš bijojau. Labai.

"Prašau, Dieve, neleisk taip atsitikti"- mintyse meldžiausi. Nors žinojau, kad nieko pakeisti negaliu.

Budelis perbraukęs per savo laikomą mečetę sniegu, priėjo arčiau manęs.

-Paskutiniai žodžiai?- Jis paklausė ir man to pakako.

-Taip,- silpnai tariau. Mano plaukai buvo paleisti.

-Ragana turi ką pasakyti!- budelis nusijuokė ir aš pakėliau akis į visus. Minioje pasigirdo daug piktybinio juoko. Nurijusi seiles užsimerkiau.

Nagi, Anabele, tu gali.

-Noriu jums duoti patarimą.- silpnu balsu tariau ir suėmiau delnais virvę, apjuostą aplink kelmą. Mano kvėpavimas pasidarė lygus ir tylus.

-Pačiu laiku, Ragana!- šiurkščiai tarė vilkolakis.- Greičiau, neturime visos dienos!

-Patarimas yra,- giliai įkvėpiau. Mano kūną pradėjo varstyti nesuvaldomas skausmas. Kvėpavimas paaštrėjo.- Nepulk žmogaus jo... valdomoje.. gamtos dalyje.

Tuomet viskas sustojo. Mano kūne susikaupusi energija ištrūko į visas puses. Visa pilies teritorija nušvito nuo sprogimo.

Girdėjau visų skausmo riksmus... pilies sienų griūvimą..

Atrodo tik aš viena likau taip ir nieko netarusi prieš tamsą.

Bijanti LemtiesWhere stories live. Discover now