Bijanti Lemties

9.

Ketvirta taikinio diena

Mačiau, kaip Mercy netrukus atsirado prie manęs. Pilnai atsistiesusi, paglosčiau jos galvą ir ši nuleidusi galvą, užsimerkė iš malonumo.

-Seniai tai žinojai?- paklausiau, lyg tikėdamasi, kad ji atsakys. Deja sulaukiau tik tylos ir gilaus vilko žvilgsnio.- Kaip matau iš žvilgsnio, tai taip.

Mercy vėl užsimerkė ir prisėdusi, ant storos šakos, pradėjo mėgautis vėsių vėju, kuris privertė mane atsigauti ir pagyvėti. Nugara atsirėmusi į medžio kamieną, sunėriau rankas ties krūtine. Tiesiog stebėjau kaimelį. Kaip gatvėse zuja žmonės. Už akių užkliuvo einantis Lukas. Pastaruoju metu matau jį pakankamai dažnai. Žvilgtelusi į jį, atsidusau. Reikia dingti iš čia.

Atsistūmusi koja nuo kamieno, pažvelgiau į Mercy, kuri žiūrėjo, ką aš darysiu toliau. Atsispyrusi nuo šakos, peršokau ant kitos. Taip pradėjau šokinėti tolyn, kol galiausiai nutolusi, pakankamai toli nuo kaimelio, sustojau. Ore padariusi kulverstį, nusileidau ant žemės. Kojas apgaubė sniegas, kuris buvo purus kaip niekada.

Pritūpusi paliečiau jį delnu ir perbraukiau. Tai buvo malonus jausmas. Ir pats sniegas nebuvo šaldantis. Tai nerealu. Mano šaltą veidą perkreipė, mažas šypsnis. Bet netrukus pajutusi, kad per sniegą pereina keista energija, susiraukiau. Mano plaukus pradėjo purenti vėjas, kuris davė mano kūnui signalą apie nelauktą svečią.

Atsisukusi atgal, pažvelgiau į tolį. Link manęs lėkė trys vilkai. Ištiesusi ranką, laukiau jų priartėjant. Kai jie buvo per kelis metrus, paleidau stiprius burtus tiesiai į juos. Vilkai buvo nublokšti atgal.

Apsukusi koją ratu, juos nubloškiau į milžinišką medį. Neilgai trukus vaikai atsistojo. Bet aš ištiesusi ranką juos užšaldžiau. Ant didžiulų ledo luitų, įkalinusių vilkus juose, išsiraižė mano sniego giminės ženklas.

Pagaliau čia nusigavusi Mercy, nesupratusi pažvelgė į mane. Nieko nesakiusi, atsispyriau nuo žemės ir dingau su sniego pūga.

*****

Pabeldžiau į vieną iš kaimo namelių. Mano kūną buvo apvijusi scara, kuri dengė ir mano veidą. Ant akių buvau užsidėjusi akinius, plaukai paslėpti po juoda kepure.

Netrukus durys atsidarė. Pasirodė senelė. Nieko nelaukusi puoliau jai į glėbį. Ji manęs nepažino. Apsižvalgiusi ir įsitikinusi, kad gatvės tuščios, įsitempiau ją vidun. Mercy atsekė iš paskos. Uždariau duris. Ant laiptų stovėjo Joe. Jo akys buvo paraudusios, pats jis nusilpęs, sukūdęs. Stovėjau sustingusi ir stebėjau jį. Nusiėmusi kepurę, toliau į jį žiūrėjau. Joe atrodė palūžęs, silpnas. Nors ir buvo mano vyresnysis brolis, jis dabar atrodė per daug graudžiai, kad juo būtų. Padėjusi ant staliuko kepurę, nusivyniojau skarą. Joe ir močiutė, akylai mane stebėjo.

-Kas tu?- Joe paklausė.

Nuleidusi akis, įkišau ranką į megztinio kišenę ir priėjau prie brolio, kuris rankomis laikėsi į turėklus. Išsitraukusi iš kišenės mažą žėtoną- pakabuką, padaviau jį jam. Joe sugniaužė jį rankose ir apžiūrėjo.

-Anabele?- jis paklausė.

Silpnai linktelėjau. Joe stebėjo mane. Jis priėjo ir nuėmė mano akinius nuo saulės. Užsimerkusi, nuleidau akis. Bijojau jį išgąsdinti.

-Pažvelk į mane.- galiausiau tarė ir aš giliai įkvėpusi paklusau.

Pakėlusi savo akis, apžiūrėjau jo veidą. Joe akys buvo išsigandusios, lūpos kietai sučiauptos. Pajutau, kaip pati dantimis suimu apatinę lūpą. Joe pažvelgė į mane ir netrukus prisitraukė apkabinimui. Paslėpęs savo veidą mano plaukuose giliai įkvėpė.

-Tu grįžai.- Jis tyliai sušnabždėjo ir aš jį apsikabinau atgal, bei stipriai suspaudžiau.