Bijanti Lemties

4.

-Prieik čia,- Ji parodė į langą ir aš paklususi atsistojau šalia.-Štai čia- parodė į didžiausią pastatą viduryje kaimo. Jo stogas buvo stiklinis, sienos betoninės. Tai tikrai nebuvo vienas iš kasdieniškų kaimelio namų.- Čia vyksta treniruotės. Jos būna kartą į dieną ir trunka po tris valandas.

-Ten aš treniruosiuos?- paklausiau.

-Galima sakyti ir taip.- Martos atsakymas mane suglumino.- Štai ši visa gatvė priklauso prekybai. Rasi visko ko reikia išgyventi ir kautis. O šiaip Gyvensi pas mane, turiu laisvą kambarį.

-Bet.. aš jums užkrausiu tiek atsakomybės dėl savęs.- Pasijaučiau kalta, kad senyvas moteriškei duodu tiek darbo.

-Viskas gerai,- ji mane nuramino.- Jau seniai galvojau susirasti su kuo galėčiau pabendrauti laisvalaikiu, kurio aišku retai turiu.

-Ačiū jums,- tyliai sumurmėjau.

-Dar nedėkok,- Ji mirktelėjo.- O dabar apsirenk paltą, prasidės tavo pirmoji treniruotė.

Paklususi užsimečiau šaliką kepurę ir paltą. Jie buvo dar kiek šlapi, bet pakenčiami.

Tryse išėję į lauką pasukome treniruočių centro link. Stebėjau, kaip dugelis ir kitų paauglių eina įėjimo link. Dauguma jų pasisveikindavo su Marta, o likę tiesiog buvo per daug pasinėrę į diskusijas su draugais.

Suėję į patalpą nusirengėme paltus ir pasikabinome juos rubinėse. Tik atidavusi saviškį, supratau, kad pamečiau Martą ir Luką. Šaunu. Tiesiog pasidavusi srovei, su visais įėjau į didelę patalpą. Dabar visi išsiskirstė į grupeles, o aš likau viena. Žvalgiausi ieškodama Luko ir netrukus užmačiau jo plaukų kupetą. Pasileidau jo link. Dauguma merginų ir vaikinų mane stumdė į šonus, bet galiausiai atsidūriau prie Luko.

-Ačiū Dievui tave radau.- Atsidusau iš palengvėjimo.

-Anabele?- jis buvo nustebęs. Tik tada pamačiau priešais jį, rateliu stovinčius paauglius.

-Oh, Atleiskit, jei įsiterpiau į jūsų pokalbį.- Tyliai ir nepatogiai sumurmėjau.

-Tai jau tikrai turėtum atsiprašyti.- Viena mergina piktai tarė ir aš atsitraukiau per kelis žingsnius.

-Aš einu... paieškosiu Martos.- Tyliai sumurmėjau Lukui.

-Ne, viskas gerai.-Jis paėmė man už alkūnės.- Tema nebuvo tokia jau ir svarbi.

-Oh,- tyliai tariau.- Vis tiek atsiprašau.

-Tu tikriausiai naujokė?- paklausė tamsiaplaukis vaikinas.

-Taip.- palinksėjau.

-Tai tau reikės atsistoti į štai tą vietą.- Ta pati, piktoji mergina tarė.- Ir daugiau nebesikišti į mūsų pokalbį.

-Aš jau atsiprašiau.- Kiek tvirčiau tariau. Pažvelgiau į Luką,bet jis jau buvo paniręs į diskusiją su juodaplaukiu.

-Ką tu pasakei?- Mergina priėjo arčiau manęs. Kadangi ji buvo aukščiau, man teko pakelti akis į viršų.

-Sakiau, kad aš jau atsiprašiau.- Mano balsas virptelėjo, nors buvo ir garsus.

Man nespėjus sureaguoti, mergina paėmė mane už kaklo ir aš garsiai sužiopčiojau, taip atkreipdama aplinkinių dėmesį. Prieš akis pasirodė vaizdas,kaip Styles pakelia Joe į orą. Aplink susidarė ratelis žmonių, bet Luko nesimatė.

-Daugiau nedrįsk kelti balso prieš mane.- Jos pirštai įsirėžė man į gerklę ir aš pajutusi, kaip man iš po kojų dingsta žemė, suleidau jai į ranką nagus.

Mergina surikusi iš skausmo paleido mane ir aš sukritau ant kelių, giliai gaudydama orą.

-Kas čia vyksta?- pro žmones prasispraudė Marta.- Kornelija! Ar tu lieti Anabelę?

-Ją reikia nužudyti.- Jos akys buvo juodos.

Išsigandusi, atsistojau ant kojų ir pažvelgiau į ją su baime.

-Kornelija, ramiai.- Marta atsistojo priešais mane.

Tik tada pastebėjau į Kornalijos lūpas atsirėmusias iltis.

-Ją reikia nužudyti.- Garsiai šnopuodama ji puolė ir pastūmusi Martą į priekį, puolė mane.