7.

132 24 2
                                    

Trečia taikinio diena

Pramerkusi akis, kelis kartus sumirksėjusi apsižvalgiau. Vaizdas buvo neryškus.

Manęs prie žemės nebelaikė Eltonas. Tik aplink mane buvo susidaręs juodos spalvos pelenų ruožas. Nei Mercy, nei Eltono aplink nesimatė. Užsiėmusi už galvos atsisėdau ir supratau, kas įvyko. Aš nužudžiau jį. Nužudžiau Eltoną.

Dabar mano kūną pilnai pervėrė baimė. Pašokusi ant kojų, užsiėmiau už baltų plaukų. Jie dabar labiau ieškos mane dėl neteisėtos vilkolakio žmogžudystės. Akimis laksčiau per sprogimo likučius.

Ką aš padariau.

Bet kelis kartus įkvėpusi sugebėjau susilaikyti. Ištiesusi rankas, uždengiau žymes dar vienu sniego sluoksniu. Taip paslėpiau įkalčius. Giliai kvėpuodama, pradėjau eiti tolyn. Man reikia pasislėpti. Ten, kur būtų saugu ir manęs nerastų.

Atsukusi tai vietai nugarą, pasileidau tolyn. Mano bėgti tempas vis greitėjo ir aš galiausiai atsispyrusi nuo žemės, pasileidau šokinėti nuo vieno medžio ant kito. Akyse rinkosi ašaros. Aš nužudžiau žmogų. Aš nusikaltėlė. Jie mane tikrai suras. Esu tikra.

Galiausiai nusileidusi ant rasto skardžio, priėjau prie krašto ir suklupau. Šiuo momentu man trūko Joe. Jo pozityvumo, linksmumo ir nepalyginamo rūpestingumo.

Mano skruostais ėmė ristis ašaros, kurios greitai nutekėjusios, išgaruodavo ir tapdavo mažais dūmeliais. Pažvelgusi į priekį, užmačiau tą patį kaimelį, kuriame gyveno Lukas. Susirietusi į kamuoliuką ir apsikabinusi kelius, bandžiau nusiraminti. Bet baimė to neleido padaryti.

Galiausiai užmačiau per kaimelį bėgančią Mercy, bet ji netrukus sustojo ir pasuko galvą. Jos ryškios akys į smigo į mane. Lyg ji būtų žinojusi, jog aš čia būsiu. Staiga ji nuleido ausis ir toliau žiūrėdama į mane, susigūžė. Sutrikusi laukiau kitų jos veiksmų. Ji taip gailiai ir garsiai suinkštė, kad net čia girdėjosi.

Supratusi, kad ji žiūri už manęs, o ne į mane, atsisuko atgal, pamatydama Martą. Velnias. Tai negali reikšti nieko gero. Jeigu Mercy nebūtų pranešusi, Mat jau būtų nuridenusi mane nuo uolos. Taip sprendžiau iš jos priartėjimo prie manęs.

-Marta,- atsistojau ir nusivaliau paakius. Nenorėjau daugiau prieš ją pasirodyti silpna.

-Žiūrėk savo toną, Anabele.- Ji kalbėjo lyg būtų mano motina.

-Mhm,-sumurmėjau ir pažvelgiau į jos akis.

-Kaip tu drįsti su manimi taip kalbėti?!- Ji neiškentusi tarė. Martos akys prisipildė pykčio.- Aš tave priglaudžiau...

"-Kajau, nereikia,- mažutės mergaitės rankautė sučiupo paauglio vaikino riešą.

-Marta, paleisk.- Kajus griežtai tarė. Mergaitė pakluso.

-Neeik ten,- Vaizdas pasidarė ne toks ryškus dėl mergaitės susikaupusių ašarų.

-Sniego princesė vėluoja penkiasdešimčia metų.- Jis priklaupė ir nuvalė mergaitės ašaras.

-Tai palaukim dar. Ne eik ten. Tu dingsi. Kaip ir kiti.- Mergaitė įsikibo į vaikiną ir sukūkčiojo.

-Aš privalau.- Jis tiesiogine ta žodžio prasme atplėšė nuo savęs mergaitę ir nuėjęs, paskutinį kartą žvilgtelėjo į ją.- Pasirūpink mama."

-Ir tu taip atsidėkoji?-Marta rėkė ant manęs.

Pažvelgusi į ją, papurčiau galvą. Buvau sutrikusi nuo vaizdų, kuriuos mačiau. Ar ten tikrai buvo Marta, tik kai ji buvo maža? Ar Kajus jos brolis?

-Kas tas Kajus?- Paklausiau. Mačiau, kaip ji sutrinka ir pradeda žiūrėti į mane išsigandusi.- Ar jis tavo brolis?

-Iš kur tu..?- Ji pradėjo mikčioti ir aš susiraukiau. Iš jos reakcijos sprendžiu, kad atsakymas turėjo būti teigiamas.

-Tu pyksti ant manęs dėl jo mirties, tiesa?- Pasijutau kalta. Man prireikė kelių sekundžių susivokti. Tai aš paskutinioji sniego karalystės palikuonė. Štai iš kur tiek galių. Iš kur tiek jėgos ir drąsos.

-Taip. Aš pykstu. Ir dėl jo mirties, ir dėl to, kad tu neprisipažinai, esanti sniego princesė.- Marta giliai įkvėpė. Jos akys prisipildė skausmo ir pradėjo blizgėti.

-Tiesiai šviesiai?- Dabar jaučiausi nežinia kodėl atsipalaidavusi, tad susikišau į megztinio kišenes ledines rankas.- Aš pati to nežinojau. Ačiū, kad pranešei.

Bijanti LemtiesWhere stories live. Discover now