17 dalis.

347 39 10
                                    


Nuotraukoje Elijus (gal, manau, vis dėlto labiau jį įsivaizduoju kaip Alex Pettyfer). Tikiuosi šįkart susilaukti daugiau komentarų, nei tik iš vieno žmogaus. Gero skaitymo!

Kai pasakiau mamai apie mūsų su Elijumi „romantišką kelionę", ji sureagavo visai ne taip, kaip tikėjausi (ir slapčia labai maldavau). Vietoj to, kad jaudintųsi dėl manęs, draustų man išvykti kaip kitos normalios mamos, ji ėmė vos ne šokinėti iš laimės ir pažadėjo, kad sumeluos tėčiui, kur esu.

- Taip ir žinojau, - pasakė ji visažinės balsu ir šypsena. – O, mieloji, jūs taip gerai derat kartu!

- O tu tikrai nepyksti, kad praleisiu kelias dienas mokyklos?

- Ne, žinoma, ne. Aš jas visas pateisinsiu. Svarbu, kad jūs gerai pasibūtumėt.

Mintyse keliskart pavarčiau akis. Mama taip norėjo normalios dukros, kad, pagaliau tokią gavusi, nusispjovė į jos saugumą ar gerus pažymius. Žinoma, ji dar turėjo Nerilę, bet ši dar buvo per maža, kad galėtų būti priskirta prie normalių ar nenormalių vaikų.

Dirbtinai šyptelėjau.

- Ačiū, mama.

Staiga ji iškėlė vieną pirštą.

- Nors palauk...

Nieko nepaaiškinusi mama išbėgo pro duris. Kai grįžo, jos delne gulėjo maža kvadratinė dėžutė.

- Štai, - ji įdėjo dėžutę man į ranką. – Naudok šituos. Kad neprisidarytumėt man vaikų, - ji pamosavo ore pirštu, o tada išėjo.

Pažvelgiau į dėžutę. Pasirodo, tai buvo prezervatyvų pakelis.

- Mama!!! – sušukau nuraudusi iki ausų galiukų, bet šios nei padujų nebuvo likę.

~ ~ ~

Penktadienis. Nuo pat ryto nervinausi dėl to, kas manęs laukė. Juk Raam man buvo labai svarbus, jis gali pakeisti visą mano gyvenimą. Surasti jį prilygo stebuklui. Ir šį savaitgalį ketinau tai padaryti.

Tačiau Sevilei nei Raam, nei dvasios, nei mano kelionė buvo nei motais. Ji tam pasauliui nepriklausė ir apie jį net nenutuokė. Jai rūpėjo kiti dalykai, į kuriuos dabar buvau įpainiota ir aš.

Pamokoms dar neprasidėjus ji paklausė manęs klausimo, kuris išmušė mane iš vėžių:

- Sveika, Amelija.

- Labas, - atsakiau, eidama koridoriumi, užkišusi nykščius už kuprinės rankenų.

- Klausyk, ar tau patinka Elijus?

Pasijutau taip, lyg viduje būčiau truputį mirus.

- Iš kur ištraukei? - paklausiau nežiūrėdama į ją. Bijojau pažiūrėti, kad nesusidarytų klaidingos nuomonės.

- Na, dabar jau beveik visi žino, kad Adrianas pakvietė tave į pasimatymą, o tu jį atstūmei.

- Na.. taip, aš tai padariau, - atsakiau, nuleisdama galvą.

- Ar tai padarei dėl to, kad tau patinka Elijus?

- Ką? – aš užraudau. – Ne, baik. Nejuokauk!

- Tai kodėl tada?

- Tiesiog... Adrianas man kaip draugas. Ir atrodo keista bei nenatūralu, kad tarp mūsų galėtų būti kas nors daugiau.

- O. Tikrai?

- Taip. Be to... aš žinau, kad tau jis patinka.

Dabar jau Sevilė užraudo.

Ir tuomet mane apgaubė tamsa (BAIGTA)Место, где живут истории. Откройте их для себя