Ir tuomet mane apgaubė tamsa (BAIGTA)

14 dalis.

Na va, daugiau mažiau Barbas (ar jo pavogtas kūnas) nuotraukoje, kaip įsivaizduoju. Bet žinokit, ne pati tokį demoną sugalvojau, o ištraukiau iš patikimų šaltinių (A.K.A. angliškos Vikipedijos :D). Tikiuosi, dalis patiks :)

Išėjau iš Miriano namų dar labiau sutrikusi, nei buvau, kai į juos įėjau. Dvasios. Didžioji Dvasia. Demonai. Ir aš, turinti tapti Dvasios žmona. Arba išprotėti. Visko buvo tiesiog per daug.

Mirianas prižadėjo paskambinti mums, kai sužinos, kaip išsikviesti demoną. Visiškai užtikrintai žinojau, kad jis tai padarys. Tik neįsivaizdavau, kaip jis mums paskambins: nei vienas nedavėme jam savo numerio, o be mūsų vardų jis nieko nežinojo. Bet veikiausiai jis suras išeitį. Kaip nors.

Atsisveikinau su Adrianu ir Elijum ir patraukiau namo. Šiandien man visko buvo gerokai per daug.

Grįžusi pirmu taikymu nuėjau į savo kambarį. Nutrenkiau kuprinę ant lovos, o pati atsisėdau šalia. Miglotai girdėjau, kaip kažkas iš apačios šaukia mane ateiti pavalgyti. Balsas buvo pažįstamas. Mamos. Bet aš į jį nereagavau, tik sėdėjau ant lovos krašto.

Staiga kažkas pasibeldė į mano kambario duris.

- Ko? – šiurkščiai paklausiau.

Duris atidarė mama. Ji atrodė susirūpinusi.

- Amelija, ar tau viskas gerai?

Kurį laiką žvelgiau į ją susikaupusi, stengdamasi susitramdyti, kad prabilus nedrebėtų balsas. O, kad galėčiau jai viską papasakoti...

- Aš... – prabilau ir sustojau, nes ėmiau kūkčioti.

Mama įpuolė į kambarį.

- Amelija, kas yra?

Užsidengiau veidą rankomis ir ėmiau purtyti galvą. Ji pabandė atitraukti mano delnus nuo veido, bet aš jai neleidau.

- Vaikeli, kas nutiko? Juk žinai, kad gali man viską pasakoti.

O, kaip būtų gerai, jei tai būtų tiesa, - pagalvojau.

- Ar... ar Elijus su tavimi išsiskyrė? – paklausė ji nedrąsiai, pašnibždomis.

Sustingau. Tuomet pamažu atitraukiau rankas nuo veido, ir, įsižiūrėjusi mamai į akis, paklausiau:

- Ką?

- Nebijok, tu gali man pasakyti. Ar jis tave paliko? Jūs išsiskyrėt?

Neiškentusi suprunkščiau. Po minutės jau kvatojausi. Visokios meilės seilės palyginus su dvasiomis, demonais, Didžiąja Dvasia ir visokiomis kitokiomis paranormaliomis nesąmonėmis dabar atrodė kaip toks menkniekis, kad baimė iškart nuslūgo, jos vietą užėmė linksmumas dėl mamos naivumo.

- Mes su Elijum – ne pora, mama. Tik draugai. Kiek kartų tau teks tai kartoti?

- Na, aš tik pamaniau... bet kodėl tada verkei?

- Dėl nieko, mama. Tiesiog mokykloje buvo sunki diena. Esu beveik įsitikinusi, kad manęs nekenčia pora mokytojų ir viena bendraklasė, Tara, - nepaminėjau, kad ji – buvusi Elijaus mergina. – O dar nuo tų vaistų visą laiką jaučiuosi sudirgusi... – vaistų, kurių nevartoju jau siaubingai ilgai.

- A, - mama atšlijo, - reikia paskambinti tavo psichiatrui, gal jis juos pakeis.

- Ne, mama, taip ir turi būti.

Mama susiraukė.

- O dėl tos Taros...

- Elijus neleis jai prie manęs kabinėtis, patikėk. Tiesiog... buvo sunki diena, ir tiek.