Ir tuomet mane apgaubė tamsa (BAIGTA)

15 dalis.

Nuotraukoje - Sevilė.

Įsivyravo visiška tyla ir tamsa. Tuomet kažkas staigiai uždegė šviesą. Tai buvo Mirianas.

Tik tuomet pamačiau, kad vienintelė vis dar tebesu rate. Visi kiti jau buvo iš jo išėję ir glaudėsi kuo arčiau sienų, tarsi būnant rate būtų galima užsikrėsti raupais.

Išėjau iš rato. Visi tylėjome. Pastebėjau, kad Elijus vengia mano žvilgsnio.

- Kas jums yra? – paklausiau. – Juk mums pavyko!

Staiga Elijus atsisuko į mane ir pažvelgė tokiomis pykčio pilnomis akimis, kad nugara nubėgo šiurpuliukai.

- Mums pavyko padaryti ką? Įstumti tave į pavojų?

- Ne! Gauti Raam! Jis jau beveik mūsų rankose.

- Koks skirtumas? Jeigu gausi jį, rizikuosi savo gyvybe ir sveiku protu, eidama pas tą pabaisą!

- Bet tai – vienintelė mūsų viltis...

- Turi būti kitas būdas. Juk tikimybė, kad tu žūsi arba būsi jo pagrobta amžiams, labai didelė!

- Taip, apie devyniasdešimt procentų, - patvirtino Mirianas.

- Man užteks ir tų dešimt.

- Aš tau neleisiu!

- Elijau! – aš žengiau link jo, jis atšlijo. Pasijutau nemaloniai. – Argi tu nesupranti? Jeigu nieko nedarysiu, vistiek išauš diena, kai jis mane sugaus, ir tada man bus galas. Jeigu kovosiu, bent jau yra tikimybė, kad laimėsiu!

Jis užsimerkė ir papurtė galvą tarsi viską neigdamas. Tada atsimerkė ir tvirtai pasakė:

- Tuomet aš eisiu su tavimi. Kovosiu su tavimi. Padėsiu tau. Net jeigu tai man kainuotų gyvybę.

- Aš taip pat, - išgirdome Adriano balsą.

Kartu su Elijum nustebę pažvelgėm į jį.

- Tai jau nebe jos vienos kova, o mūsų visų. Negi negirdėjote, ką sakė demonas? Jeigu nužudysime Didžiąją Dvasią, žus ir visos kitos. O tai reiškia... kad mes nebebūsime Dvasių Nužiūrėtojai, nes nebebus dvasių. Mes galėsime būti normaliais žmonėmis. Nebereikės slėptis.

Ir tuomet mano krūtinę nutvilkdė naujai užgimusi viltis. Nematyti dvasių, nebūti jų persekiojamai, nesislapstyti, tiesiog būti normalia paaugle, lankyti mokyklą ir turėti draugų... tai, kas anksčiau buvo tikrovė, dabar skambėjo kaip svajonė, kuri galbūt dar gali išsipildyti.

Pažvelgiau į Elijų su ta pačia viltimi, rusenančia mano akyse.

- Mes privalome tai padaryti.

Jis atsiduso, suspaudė akis pirštais, tuomet atsimerkė ir pažvelgė į mane.

- Taip, žinau... Tik padarykime tai drauge. Ne tik tu viena, - jis uždėjo ranką man ant peties. Akimirką žvelgiau į ją, tuomet atsigręžiau į Elijaus veidą: atvirą, gražų, taisyklingų bruožų, su nuostabiomis mėlynai žaliomis akimis. Mano draugo veidą, draugo, visa širdimi trokštančio man padėti. Pagalvojau, kada gi mes iš visiškų nepažįstamųjų spėjome patapti tokiais artimais draugais.

- Gerai, - atsakiau pagaliau. – Padarykime tai drauge.

Jis šyptelėjo.

~ ~ ~

Galiu pasakyti tik viena – laukimas užknisa.

Bėgo savaitės, o demonas, vardu Barbas, vis nesirodė. Galbūt jis mus apmovė, ir jokio Raam net neketina atnešti? Šito žinoti aš negalėjau. Tačiau daugiau nebuvo, kas daryti, tad teko laukti.