Ir tuomet mane apgaubė tamsa (BAIGTA)

2 dalis.

Kaip jautiesi, penkiolikos metų patekusi į beprotnamį? Nelabai kaip. Žinojau tai iš savo patirties.

Šiandien man suėjo septyniolika. Tai man reiškė tik viena – pagaliau išeinu iš beprotnamio. Nors gal turėčiau sakyti psichiatrinės ligoninės, juk taip skamba šiek tiek padoriau.

Dvejus metus jame prabuvusi, prifarširuota vaistų, iškankinta psichiatrų, šitai, pagaliau aš – laisva. Tik viena smulkmenėlė – aš to visai nelaukiau.

Prieš dvejus metus mano pasaulyje atsirado JIE. Tą dieną aš pabėgau iš pamokų ir padariau didžiausią gyvenime klaidą – nuėjau į TĄ namą. Ten man nutiko kai kas siaubingo. Mane palietė ranka padaro, kurio vardą bijau ištarti, ir aš pradėjau matyti JUOS. O kai pamatai JUOS vieną kartą, matai ir visą likusį gyvenimą.

Po to ranka įsitraukė mane į rūsį, ir...

Tai buvo baisiausia diena mano gyvenime.

Nuo to karto bijojau išeiti į saulės šviesą. Nuo tos dienos bijojau išeiti netgi žengti per savo namų slenkstį.

Kai mane rado policija, visi manė, kad tai tik šokas, kad man praeis. Tačiau jie klydo: man ne tik kad nepraėjo, atvirkščiai, baimė stiprėjo su kiekviena diena, kol tėvams neliko kito pasirinkimo, tik išsiųsti mane į psichiatrinę ligoninę.

Būtent jie šiandien labiausiai ir džiaugėsi, kad aš iš jos išeinu.

Tačiau aš nesidžiaugiau. Visai nesidžiaugiau. Palikti psichiatrinę ligoninę man reiškė tik viena – ir vėl matysiu JUOS. O tai – siaubinga. Ir netgi nebegausiu savo įprastų vaistų. Tik vaistai man leisdavo JŲ nebematyti.

Viskas krypo tik į bloga.

~ ~ ~

Pirmadienis, rugpjūčio 25 diena.

Mano tėvai laukė manęs už psichiatrinės ligoninės vartų. Žinoma, jas norėtų eiti į vidų, kur pilna psichų, visai tokių, kaip aš? Pykau ant savo tėvų, kad neatėjo pasitikti manęs pastato viduje. Aš čia uždaryta buvau dvejus metus, o jie negali pabūti net dešimties minučių?

Tarsi kankindama tėvus, lagaminus kroviausi kaip tik galėdama lėčiau. Kambario tarpduryje stovėjo slaugė Džoja, sunėrusi rankas ant krūtinės, ir smerkiamai žvelgė į mane, besikraunančią daiktus. Atrodė, ji žino, kodėl taip elgiausi. Neabejojau, jog taip ir yra – nors atrodė kaip paprasta keturiasdešimtmetė, - nuvargusi šviesiaplaukė su šiek tiek antsvorio, - iš tiesų Džoja buvo nepaprastai įžvalgi ir protinga.

- Juk ir pati žinai, kad gali susiruošti greičiau, - mestelėjo ji.

- Galiu. Bet nenoriu.

Džoja atsidususi priėjo ir taip pat ėmė lankstyti mano rūbus. Nepatenkinta ją nužvelgiau, bet Džoja apsimetė to nemačiusi.

Po dešimties minučių jau buvau lauke, pušų ir eglių apsuptame psichiatrinės ligoninės kieme, ir žvyruotu keliuku tempiau lagaminus ant ratukų. Tėtis su mama laukė tiesiai už vartų, atsirėmę į automobilį. Jų veiduose mačiau šypsenas. Tačiau pati nesišypsojau.

Staiga atsidarė galinės automobilio durelės, ir į lauką išlido Nerilė, mano mažoji sesutė. Ji tekina pasileido link manęs.

Vos tik išėjusi pro vartus mečiau lagaminus ir taip pat puoliau prie jos. Dieve, buvau visai ją pamiršusi... Mes apsikabinome, ir aš nebegalėjau patikėti, kaip ji užaugo: buvo aukštesnė, tvirtesnė ir iš išvaizdos mažiau priminė vaiką, kuriuo buvo prieš dvejus metus, kai paskutinį kartą ją mačiau.