Ir tuomet mane apgaubė tamsa (BAIGTA)

20 dalis.

Na va, po ilgokos pertraukos vėl imuosi kelti istoriją. Tikiuosi, dalis patiks. Norėčiau bent dviejų komentarų :)

Prabudau jau visai prašvitus. Gulėjau lovoje nuoga, vos vos užsiklojusi apklotu. Matyt, užmigau iškart, kai baigėme.

- Barbai? – pašaukiau.

Tikiuosi, jis manęs nepaliko, pavogęs Raam, - pagalvojau. Tačiau Raam vis dar tebebuvo čia, gulėjo ant naktinio stalelio lyg pats paprasčiausias daiktas, o ne kažkas, ką demonai saugojo tūkstančius metų. Tai kurgi jis?

Ėmiau rinktis nuo grindų išmėtytus savo rūbus. Žinojau, kad jo nėra vonioje, nes kai šaukiau, neatsiliepė. Jau rengiausi, kai kažkas ėmė daryti motelio kambario duris.

Suspigau, prisidengdama nuogą krūtinę.

- Nurimk, tai tik aš, - pasakė Barbas įeidamas. Jis nešėsi rankoje kažkokį maišelį.

- Kur buvai?

- Vaistinėje.

- O ko?

Jis ištraukė kažkokią dėžutę iš maišelio ir padavė man.

- Kas čia?

- Escape metodas. Viena tabletė. Be recepto. Per septyniasdešimt dvi valandas po nesaugaus lytinio akto, - atsakė jis.

Nusikvatojau. Jis kuo tiksliausiai atkartojo visur įkyriai kišamos apsaugos nuo nėštumo reklamą.

- Gerai. Supratau esmę.

Atidariau pakuotę, išsilukštenau vieną tabletę. Jis grįžo iš vonios nešinas stikline vandens. Paklusniai viską išgėriau.

- Štai. Dabar nereikės bijoti, kad tapsiu tėveliu.

- O demonai apskritai gali susilaukti vaikų?

- Demonai – ne, tačiau žmonės, kuriuos apsėdame – taip. Taigi oficialiai tai būtų mano kiauto vaikas. Bet aš vistiek nenorėčiau prisiimti atsakomybės.

- Žinai, reikia paskambinti jo mamai, - pasakiau pakilusi ir rengdamasi toliau.

- Miriano?

- Mhm. Tik kad numerio neprisimenu, o ir neturiu su savimi.

- Pasiklausk savo draugų. Galbūt jie žinos.

- Turėtų kaip nors atsekti, jie protingi, bet... nenoriu jiems sakyti apie Mirianą. Bent jau kol kas.

- Tai ką darysim?

Susimąsčiau.

- Adrianas visada tvirtino, kad Mirianas neturėjo mobiliojo telefono, buvo visiškai atsiskyręs nuo išorinio pasaulio, bet manau, kad tai – netiesa. Juk jis vis dėlto turėjo turėti bent kokią nors susisiekimo priemonę, tiesa? Ypač su savo mama, vieninteliu jam likusiu brangiu žmogumi.

- Manai, kad rastume telefoną, jei apieškotume jo kūną?

Linktelėjau.

- Nori, kad tai padaryčiau aš?

Ir vėl linktelėjau.

Barbas atsiduso.

- Gerai. Bet pirma turėsime nuvažiuoti į nuošalesnę vietą.

Sutikau. Mes ėmėme krautis daiktus.

~ ~ ~

Barbas Mirianą apžiūrėjo tik po geros pusės dienos, kai pagaliau pavyko rasti pakankamai nuošalią vietą vidury pievų. Aš buvau teisi: Mirianas turėjo mobilųjį telefoną, nors šis atrodė kaip iš priešistorinio amžiaus ir vos veikė. Jame buvo tik vienas numeris, ir nors pavadinime tebuvo padėtas taškelis, supratau, kad tai bus Sirina Leif – Miriano mama. Nedelsdama jai paskambinau, kai toliau važiavome keliu vidury niekur.