Snapchat // Jaspar✔

199.

PO KELIŲ MĖNESIŲ

Joe Sugg

Išėjau iš alkoholikų susitikimo šįkart su plačia šypsena. Kodėl? Todėl, kad pagaliau aš nesu priklausomas, pagaliau nereikės čia eiti kas antrą dieną kas mane įgryso iki gryno kaulo.

Apsidairiau aplink foje rasdamas Caspar įlindusį į telefoną. Lėtai priėjau prie jo ir atsikrenkščiau. Jis pakėlė galvą ir įsikišęs telefoną į džinsų kišenę, atsistojo.

"Pasiruošęs eiti, angele?" Caspar paklausė su maža šypsena veide.

"Jo." Linktelėjau ir supyniau mūsų rankų pirštus.

Mes lėtai išėjome iš pastato ir pradėjom eiti namo. Caspar tylėjo, tylėjau ir aš.

"Viskas gerai?" Paklausiau po neilgos tylos.

Caspar linktelėjo, "taip, mažuti."

Nepatikėjau, bet pyktis su juo nenorėjau, todėl apsimečiau, kad patikėjau. Žinau, kad laikui einant aš sužinosiu kas jam.

Kai grįžom namo ir kai atsisėdau ant sofos, aš garsiai sudejavau. Buvau pavargęs, todėl kai atsisėdau buvo tikra palaima.

Apsilaižiau lūpas stebėdamas Caspar. Jis iš kišenės išsiėmę piniginę ir telefoną, tada juos padėjo ant stalo. Caspar prisėdo prie manęs ir jau netrukus jo lūpos buvo ant manųjų.

Net nieko nelaukęs į jo bučinį atsakiau. Įvėliau savo pirštus jam į šviesius plaukus ir nestipriai patempiau. Caspar mane užgulė ir pradėjo bučiuoti kaklą. Iš kol kas nedidelio malonumo, užmerkiau akis.

Jo delnai pradėjo lėtai kelti mano juodus marškinėlius į viršų. Šiek tiek pasikėliau, kad jam būtų patogiau tai padaryti.

Ar mes ketinam tai daryti ant sofos?

"Nenoriu matyti dar kartą kaip jis krušates." Troye balsas pasiekė mano ausis.

Atmerkiau akis ir pakėlęs galvą pamačiau Troye atsisėdantį ant fotelio ir netoli jo stovintį Jack.

"Aš tai nieko prieš." Jack sukikeno.

"Kaip jūs čia įėjot?" Caspar suirzęs paklausė.

"Aš vis dar turiu šių namų raktus." Troye pasakė. "Juos man davė Joe, dėl visa pikto."

"Jūs ilgai tai stebėjot?" Paklausiau atsisėdęs ir nuo grindų paėmęs marškinėlius.

"Nuo tos vietos kai Caspar tau nuėmė marškinėlius." Jack pasakė.

"Iškrypeliai." Caspar sumurmėjo ir aš tyliai nusijuokiau.

"Mes atėjom pasveikinti Joe, kad pagaliau baigė tuos susitikimus dėl priklausomybės alkoholiui." Jack pasakė ir šyptelėjo.

"Sveikinu, broliuk." Troye man pasakė ir atsistojęs mane stipriai apkabino.

"Watafak, jūs broliai?" Caspar paklausė susiraukęs.

"Ne, bet Joe man kaip brolis."

Nusišypsojau ir padėkojau.

***

Tas geras jausmas kai išeini iš dušo ir jautiesi kaip naujai gimęs. Įėjau į kambarį ir pamačiau Caspar sėdintį ant lovos ir susimąsčiusį.

"Casp," Prabilau ir jis pakėlė akis. "Kas tau?"

"Man? Um- nieko. Aš tik mąsčiau." Jis šyptelėjo ir aš linktelėjęs nusisukau.

Spintoje susiradau kitus drabužius ir vėl grįžau į vonią. Apsirengiau ir perbraukęs per šlapius plaukus vėl grįžau į kambarį.

"Galim pakalbėti, tai labai labai svarbu." Caspar tarė.

"Jo, žinoma."

"Na.. kaip žinai mes esame labai ilgai pažįstami, o ilgai turiu omeny labai ilgai. Mūsų draugystėje buvo visko. Ir šūdinų pykčių, pavydo ir visko kito. Ir aš šiuos kelis mėnesius mąsčiau ar verta tai daryti ir-"

"Palauk," susiraukiau. "Kas vyksta? Tu mane palieki?"

Nes jei jis mane palieka, visus išžudysiu. Net ir jį.

"Ne, dieve ne. Kodėl tu iškarto galvoji apie blogiausią?" Jis susiraukė.

"Nes tu kalbi taip lyg norėtum mane palikti." Pasakiau ir sukryžiavau rankas. "Caspar, jei ketini tai padaryti, pažadu tu iš čia sveikas neišeisi."

Jis pavartė akis, "nepertraukinėk manęs o klausyk tik." Jis pasakė. "Pala, kur aš baigiau?"

"Ties 'ar verta tai daryti'."

"Ah taip. Tai va, aš bijau dėl šito poelgio. Bijau, kad tu supyksi ir rėksi ant manęs. Tu juk-"

"Tu kažką padarei?" Paklausiau.

"Joe! Nepertaukinėk manęs!" Jis suriko ir aš pavarčiau akis. "Tu juk žinai kaip aš tave myliu, taip? Tu juk žinai, kad dėl tavęs galėčiau net žmogų nužudyti. Turėjau daug problemų dėl šito ką ketinu dabar daryti. Ir aš bijau."

"Dieve sakyk kas blogai. Mano kantrybė nėra gelėžinė."

Jis pavartė akis. "Ar tekėsi už manęs?" Jis paklausė ir iš kišenės ištraukė žiedą.

Žiūrėjau į tą žiedą jo delne ir bandžiau suvokti kas ką tik nutiko. Mano širdis pradėjo plakti nežmonišku greičiau ir aš jaučiuosi kaip mergaitė gavusi saldainį.

Lėtai pakėliau akis į Caspar. Jo veide galėjau įžvelgti baimę. Tik nežinau kodėl. Ar dėl to, kad pasakysiu ne? Aš nežinau ką man daryti, ką sakyti ir panašiai.

"Joe.." Caspar balsas privertė mane sugrįžti į realybę, "netylėk. Pasakyk kažką." Paskutinius žodžius jis sušnibždėjo.

Giliai įkvėpiau ir aš supratau ką turėčiau sakyti.

Mano veide atsirado mažytė šypsena ir aš nieko nelaukęs stipriai jį apkabinau. Galiu garantuoti, kad Caspar nesupranta mano atsakymo.

"Aš sutinku." Sušnibždėjau ir atsitraukęs sujungiau mūsų lūpas.

THE END

PABAIGA TAI TOKIA BANALI KAI IR VISA ISTORIJA HAHHA